Visur gerai, bet namuose geriausia! Grįžau į Lietuvą, nes noriu pakelti mūsų šalies restoranų kokybę. Galbūt atidaryti restoraną čia nėra lengva, bet nėra ir neįmanoma! Tai bus kažkas neįprasto, bet paprasto. Tereikia druskos ir pipirų! Manote, kad darau klaidą, jog grįžau į Lietuvą ir čia imuosi verslo?
Pradžių pradžia
Viskas prasidėjo, kai buvau 15 metų. Iš savo gimto Užpalių miestelio, trokšdamas laisvės ir noro pamatyti pasaulį, išvažiavau mokytis į Alantos technologijos ir verslo mokyklą. Ji mane pakeitė – suvyriškėjau, išmokau gyventi savo jėgomis ir iš santaupų. Turbūt dėl to netgi ir šiandien esu gana dažnas svečias ten. Baigdamas mokyklą kurį laiką dirbau padavėju Kipre, bet galų gale, atsidūręs Kopenhagoje ir pamilęs keptuvę, verdantį puodą ir įnoringų virėjų gašlius juokelius, įstojau į Kopenhagos viešbučių ir restoranų mokyklą. Tai nebuvo sumanymas... tai buvo paprasčiausias netyčiukas!
Į virtuvės rojų pakliuvau visiškai netyčia: užimta diena mažame restoranėlyje Kopenhagos pakraštyje ir aš plaunantis indus. Nebespėdamas suktis, vyriausiasis virėjas pakviečia mane pagalbos. „Deivydai, gal gali paruošti vienas salotas?“ - klausia jis. „Žinoma!“ – atsakau aš. Po jų sekė dar vienos, ir dar keletas paruoštų užsakymų. Kitą dieną buvau atleistas iš indų plovėjo pareigų ir paaukštintas į virtuvės pagalbininko postą. Nuo to viskas ir prasidėjo... pagalbininkas šen, pagalbininkas ten. Pareigos įdomėjo, restoranų lygis kilo. Kokį pirmą rimtesnį patiekalą gaminau? Tikrai neprisiminsiu, bet buvau visiškai normalus, įprastas ir nė trupučio gurmaniško kraujo neturintis jaunuolis. Tad spėju, kad tai galėjo būti kažkas panašaus į kiaušinienę arba svilėsius keptuvėje, o gal blynai, kurie tragiškai pakibo palubėje bebandant juos apversti.
Kulinarijos studijos Danijoje
Virėjų specialistų parengimas Danijoje ir Lietuvoje skiriasi kaip diena ir naktis. Kopenhagos viešbučių ir restoranų mokykloje profesiniai parengimai vyksta išties kitaip. Jų metu studentai suoluose sėdi tik apie 15 % viso mokslų laiko, visą kitą laiką praleidžia praktikuodamiesi gamindami. Tad baigę mokyklas visi išeina į naują gyvenimą ir tikras virtuves jau žinodami, kaip dirbti, ko tikėtis, bijoti.
Kopenhagoje jaunuolis, žinantis ko nori gyvenime pasiekti, bus tikrai įvertintas ir jam bus suteikta visokeriopa pagalba. Tačiau jei esi paprastas ir nori tik įgyti specialybę – jie iš tavęs nepadarys tobulo karjeristo! Todėl tvirtai žinodamas, ko noriu, dirbau tikrai daug. Jei atvirai, praleisto laiko ten nebenorėčiau patirti. Gyvendamas Danijoje, laužiau savo bendraamžių atidirbtų valandų standartus ar per dienas nupėdintų kilometrų rekordus. Neslėpsiu, buvo labai sunku. Ne vieną mėnesį gyvenau itin sunkioje finansinėje padėtyje, tačiau, gyvenimas ten išmokė pasitikėti ir tikėti savimi. Jei žinai ko nori – nesustok, kol to nepasieksi.
Virėjų čempionatuose svarbiausia druska ir pipirai
Įvairūs konkursai, čempionatai man ne visada asocijuojasi su prizine vieta ar aukso medaliu ant kaklo. Važiuodamas į jį, dažniausiai noriu būti įvertintas ne aplinkinių ar paprastų klientų, kurie dažniausiai mėgaujasi netgi ne geriausios kokybės maistu. Ten važiuoju, kad mano patiekalų paragautų žiuri, žmonės, kurie žino, kas yra kas. Sulaukęs kritikos, atkreipiu į ją dėmesį, nes tai leidžia man tobulėti. Todėl visuose virėjų čempionatuose sulaukiu vis daugiau įvertinimo. Viskas prasidėjo, kai tapau 2010 metų geriausiu Lietuvos virėju. O per pastarąjį mėnesį tokių įvertinimų buvo net keli: Baltijos jūros regiono šalių tarptautiniame „Baltijos kulinarinės žvaigždės“ taurės („Baltic Culinary Star“ Cup) virėjų konkurse pelniau aukso medalį už nacionalinį žuvies užkandį, o jaunųjų virėjų konkurse „Hans Bueschkens Young Chef Challenge“ Londone pelniau bronzą. Džiaugiuosi pasiekimais ir matau, kad tobulėti dar turiu kur.
Ko reikia, kad būtum įvertintas tokiuose čempionatuose? Savybes būtų galima vardinti nesustojant. Bet svarbiausias yra vienas: druska ir pipirai! Tinkamos druskos ir pipirų proporcijos daro stebuklus. Gamindamas bet kurį patiekalą, kaip ir kiekvienas save gerbiantis virėjas atkreipiu dėmesį į sezoniškumą, į produktų kokybę ir šviežumą. Visa kita taisyklių neturi. Kiekvieną mielą dieną vadovaujuosi kūrybiškumu ir tai tikrai yra svarbiausia, ką virėjas gali sau leisti. Išsilaisvinkite savo idėjas!
Nuosavas verslas – ne turtams krautis
Apie nuosavo restorano įkūrimą minčių ir svajonių turėjau jau prieš kelerius metus. Šiandien, atsivertęs tą popieriaus lapą, kuriame kažkada žymėjausi verslo planus, matau visiškai kitokias idėjas. Kad ir kaip ten būtų, jau įrenginėju savo restoraną. Jis duris atvers Vilniuje. Susipažinęs su verslo aplinka, esu pasiryžęs nueiti kryžiaus kelius. Manote, darau klaidą, jog imuosi verslo Lietuvoje? Ne, visada norėjau grįžti į Lietuvą. Net ir Kopenhagoje gaunamas geras atlygis manęs neatbaidė nuo šios idėjos. Restoranų verslas yra labai rizikingas ir tikimybė, kad jis bus nesėkmingas ir nuostolingas, yra didelė. Tad ne turtus krautis ketinu atidarydamas šį restoraną. Na o tai, kad esu jaunas, veržlus ir, atradau ir auginu savo verslumo gyslelę, padės man greičiau į viską reaguoti.
Noriu Lietuvos žmonėms parodyti pasaulyje priimtus restoranų standartus. Gaminsiu pusiau atviroje virtuvėje, bendrausiu su svečiais ir jiems pristatinėsiu pagamintus patiekalus. Virėju gretas kartas nuo karto papildys užsieniečiai kolegos virėjai, su kuriais susipažinau dirbdamas aukščiausio lygio Danijos restoranuose, jie demonstruos savo šedevrus. Beje, restorane bus ir vaikiškų staliukų. Taip išreikšiu pagarbą tiems žmonėms, kurie kadaise dabar jau mano restorano patalpose buvo įrengę kavinukę vaikams „Nykštukas“. Na, o interjerą puoš gyvi lauramedžiai, primenantys restorano pavadinimą „Lauro lapas“. Beje, dėl šių augalų šiandien mano balkone jau nebėra vietos niekam kitam.
Vertėjo laukti ir siekti savo tikslo. Turiu tik pasiruošti svečių antplūdžiui, įkaitinti keptuves ir visus išversti iš koto. Keleri metai virtuvėje praleidžiant dieną ir naktį, grįžus namo vis dar galvojant apie maistą, o laisvadienius išmainant į praktikas restoranuose visgi padarė savo – myliu maistą ir mėgstu jį tobulą!
