Vos prieš keletą metų mūsų šalyje atsiradusi savanorystė pamažu įsitvirtina. Vis daugiau jaunų žmonių atranda savanorystę įvairiose organizacijose, renginiuose, kaip būdą ne tik smagiai ir prasmingai praleisti laiką, susirasti draugų, tačiau ir įgauti pirmosios profesinės patirties. Savo patirtimi apie neatlygintiną savanorystę su Sociumas LT skaitytojais dalijasi vieno iš didžiausių sporto renginių „Vilnius Challenge“ savanorių koordinatorius Ernestas.
Pirmasis pašnekovas – Ernestas Samsonas, 23 metų diplomuotas žurnalistas. Šiuo metu užsiima laisvai samdoma veikla, neakivaizdžiai studijuoja Vytauto Didžiojo universitete. „Vilnius Challenge“ savanoriauja nuo pat projekto pradžios 2009 metais. Šiuo metu yra vienas iš savanorių koordinatorių ir pats vadovauja beveik šimtui varžybų savanorių.
Kokiuose projektuose esi savanoriavęs?Ar tai buvo tik Lietuvoje?
Nėra tekę savanoriauti užsienyje, bet tai yra viena iš didžiausių svajonių. O kalbant apie patirtį Lietuvoje, lengviau būtų išvardinti, kur nesu savanoriavęs. Savanoriu dirbau ir festivaliuose, ir spektakliuose, ir kino teatruose, ir sporto renginiuose. Ko gero mažiausiai esu susipažinęs su socialinės savanoryste.
Koks buvo tavo pirmasis savanorystės projektas? Kaip apskritai atradai savanorystę? Iš kur sužinojai? Kas paskatino?
Pirmieji mano savanorystės žingsniai prasidėjo dar mokyklos laikais, kai sukūrėme organizaciją „S.R.P.“ (Skubi renginių pagalba), paskui buvo savanoriavau radijo stotyje „Baltupių radijas“. Negalėčiau pasakyti, ar savanorystę atradau aš, ar ji mane. Tuomet niekas aplink netardavo tokių žodžių, kaip „savanoris“ ar „savanorystė“. Buvo didelis noras ką nors nuveikti, prisidėti, kurti gražesnį pasaulį.
Gal iš patirties gali pasakyti, ar skiriasi savanorystė skirtinguose projektuose?
Kiekvienas projektas, kaip ir kaime kiekviena gryčia: su savo taisyklėmis ir šeimininkų lūkesčiais. Vienur tikisi, kad savanoris galės pakeisti tikrą etatinį darbuotoją. O kitur supranta, ir tai labai džiugu, kad savanoris nėra tolygus tokiam darbuotojui, nes jis ateina ne dėl uždarbio. Jis lyg pagalbininkas, kuris turi padėti kurti, padėti surasti ar suprasti problemas. Tai žmogus, kurio svarbiausias tikslas yra laimingi žmonės.
Ar savanorystės patirtis tau kada nors jau pravertė gyvenime? Ar ji pritaikoma?
Savanorystės patirtis labai praverčia savanoriaujant dar rimtesniuose renginiuose. O jei rimtai – taip, labai pravertė. Man savanorystės patirtis padėjo geriau suprasti save, savo galimybes. Tapau atviresnis. Už visus darbus, kuriuos dabar dirbu už piniginį atlygį esu dėkingas savanorystei. Savanorystė padeda susipažinti su beprotiškai daug žmonių. Jie gali tave pastebėti, pamatyti tavo akyse ugneles. Visada stengiuosi iš jų mokytis ir tobulėti. Man tai – neįkainojama.
Ar sunku koordinuoti savanorius? Kaip juos motyvuoji?
Iš tiesų jų koordinavimas nėra sudėtingas, nes esu toks pats kaip ir kiekvienas savanoris, kurio tikslas ne vadovauti, bet pasiklausti: „Kaip jautiesi?“, „Ar nenusibodo?“, „Gal jau išalkote?“. Visada pirmiausia noriu būti draugu, į kurį jie gali kreiptis su iškilusiais klausimais, problemomis. Kaip koordinatorius turiu daugiau informacijos ir prisidedu prie renginio anksčiau nei prisijungia pirmieji savanoriai. Tik tiek. Savanoriai nėra tokie žmonės, kuriuos reiktų papildomai skatinti. Jie dažniausiai būna sklidini noru padėti!
Ką galėtum pasakyti visiems tiems, kurie mano, kad savanoriavimas yra tik laiko gaišimas?
Visur yra skeptikų, visur jų ir reikia. Daliai žmonių savanorystė visada ir bus tik laiko gaišimas. Žmogus turi pats norėti dalintis savo laiku, žiniomis ir idėjomis, nesitikėdamas atlygio. Jei taip yra – labai kviečiu savanoriauti ir skirti tam bent porą valandų per savaitę. Tai būna smagiausios gyvenimo akimirkos!
Kaip pats įsivaizduoji savo tolimesnį gyvenimą? Kokia veikla norėtum užsiimti ateityje?
Neįsivaizduoju. Aš vis dar esu savęs ieškojimo kelyje. Aš vis dar daug svajoju. Tikiuosi, kad dar daug ką išbandysiu, daug ką nuveiksiu. Įsivaizduoju tik žmonių šypsenas. Jų tikiuosi, kad jų tikrai bus ir tolesniame gyvenime.
