Kas turi atsitikti, kad pasikeistų Lietuvos žmonių požiūris į negalią? Šalyje šiandien veikia keliolika institucijų, formaliai atliekančių rūpintojėlio negalios paliestaisiais vaidmenį. Tačiau, akivaizdu, kad to neužtenka.
Regis, visuomenėje iki šių dienų tebevyrauja sovietmečiu suformuotas požiūris, kad neįgalus asmuo negali dirbti, todėl yra netikęs, o galiausiai - ir niekam nereikalingas. Taip mąstantys, susidūrę su negalios paliestaisiais, apsiriboja tik niekuo nekainuojančiu gailesčiu. Gailesčiu, kuris užkerta kelią žmogiško rūpesčio ir realių veiksmų atsiradimui.
Pokyčio pradžia – savanoriškas jaunimas
Su negalios paliestaisiais Lietuvoje dirbančios organizacijos ir paramos fondai pripažįsta, kad veiksmais ne visada įmanoma iš esmės pakeisti neįgaliojo padėtį. Tačiau tokiam žmogui veikliu rūpesčiu tikrai galima leisti pasijausti gyvenančiu jį suprantančių ir padedančių, o ne tik jo gailinčiųjų visuomenėje.
Lietuvoje po truputį atsiranda geranoriškų iniciatyvų, kurios visuomenės požiūrį į negalią pradeda keisti nuo jaunosios kartos. Štai jau kelis metus Lietuvoje veikiantis labdaros ir paramos fondas „Algojimas“ šiais metais sergantiems vaikams sukūrė „Tobulėk, sveik, stiprėk“ dieninę stovyklėlę. Gegužės mėnesio viduryje fondas kartu su projektu „Klounai be sienų“ vykdė šią programą Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Šiaulių gydymo įstaigų vaikų skyriuose. Į šią iniciatyvą savanorišku būdu jungėsi ne tik jaunimas, bet ir senjorai.
Fondo „Algojimas“ projektų vadovė Lolita Zagurskaitė teigia, kad jauni savanoriai, su dideliu užsidegimu įsitraukę į veiklą, pradžioje neslėpė ir savo nerimo: kai kurie bijojo būti nepriimti, nežinojo kaip prieiti prie vaiko.
„Nors tokia savanorystės forma nėra pati lengviausia, visgi ji yra naudinga, nes ugdo ir paties savanorio asmenybę. Pradėdami nuo savęs ir toliau skleisdami įgytą rūpestingumo patirtį, šie žmonės padeda keisti visuomenės požiūrį į negalią. Smagu, kad sulaukiame ne tik jaunimo. Ne pirmą sykį prie tokių iniciatyvų savanoriškai prisideda ir aktyvūs senjorai bei neįgalius vaikus auginantys tėvai“, - tvirtina L. Zagurskaitė.
Skatino teigiamas emocijas
Lietuvos didmiesčių gydymo įstaigose vykdytos programos turinys buvo sudarytas iš įvairių meninių veiklų. Yra pastebėta, kad būtent meniniai užsiėmimai, geriau nei kita veikla, skatina vaikus atsikratyti neigiamų emocijų, iškrauti streso energiją ir reabilituotis. L. Zagurskiatė pabrėžia, kad šioje programoje svarbiausia - leisti pačiam vaikui reikštis, įduodant tam reikalingas priemones.
„Gydymo įstaigose pastoviai būnantiems negalios paliestiems vaikams buvo sudarytos galimybės muzikuoti, vaidinti, piešti ir improvizuoti ne tik su savanoriais, bet ir socialiniais klounais iš VšĮ „Baltoji scena“. Programoje dalyvavo 90 vaikų ir visi jie naudingai bei kūrybingai leido laiką. Tai padėjo jiems išvengti ir dėl ilgalaikio gulėjimo ligoninėse atsirandančio neigiamo emocinio poveikio“, - pasakoja L Zagurskaitė.
Porą savaičių vykusios programos metu gydymo įstaigose buvę vaikai dalyvavo įvairiuose dailės, muzikos bei teatro užsiėmimuose. Teatro terapija padeda vaikui atskleisti saviraiškos, bendravimo, kūrybines galias. Dailės užsiėmimais buvo skatinamas sergančių vaikų aktyvumas bei kūrybingumas. Pastebėta, kad meno kūryba vaikams suteikia labai malonių įspūdžių, padeda neigiamas emocijas pakeisti pozityviomis. Muzikos užsiėmimuose buvo kuriama žaisminga, smagi, palaikanti bei saugi aplinka.
„Kelis sykius per savaitę vaikus aplankydavo fondo „Algojimas“ savanoriai. Vos peržengus ligoninės vaikų skyriaus slenkstį, savanorius apsupdavo vaikai, nekantriai klausinėdami „ką šiandien veiksime?“. Toks teigiamas vaikų aktyvumas stebino ne tik savanorius, bet ir ligoninių personalą bei vaikų tėvus. Tas dvi savaites, kol vyko programa, skyriuose jautėsi teigiamas šurmuliukas, vaikai pamiršdavo net savo ligas, skubėdavo atlikti procedūras, kad atėjus užsiėmimų valandai būtų pasiruošę smagiai nuteikiančioms veikloms“, - prisimena fondo atstovė.
Labdaros ir paramos fondo „Algojimas“ mažiesiems ligoniukams sugalvotos veiklos buvo įgyvendintos pagal Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos lėšomis finansuojamą projektą TAPK, „Neformaliojo švietimo paslaugų rėmimo sistemos sukūrimas savivaldybėse“, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
Pokyčiai nustelbė skepticizmą
Fondo savanoriai prisimena, kad programos pradžioje iš kai kurių gydymo įstaigų darbuotojų bei vaikučių tėvelių buvo juntama abejonė iniciatyvos tikslingumu.
„Mamų reakcija į vykdomus užsiėmimus iš pradžių buvo skeptiška. Tačiau po pirmo užsiėmimo jos pačios pradėjo dėkoti, kad savanoriai ir žaidžiantys klounai vaikams suteikia šypsenas bei geras emocijas. Visos mamos teigė, kad tokių veiklų ir užsiėmimų jų vaikams ligoninėse reiktų daugiau. Be to, programos eigoje pozityviai keitėsi ir ligoninių darbuotojų požiūris į tokių iniciatyvų tikslingumą“, - sako L. Zagurskiatė.
Smagių veiklų pažėrusiom savaitėm einant į pabaigą buvo pateiktos anketos, kuriose tėvelių ir gydymo įstaigų darbuotojų buvo prašoma įvertinti vaikų emocinę būklę ir aktyvumą programos pradžioje ir pabaigoje. Gautuose atsakymuose aiškiai matėsi, kad sergantys vaikai tapo linksmesni, labiau bendraujantys, aktyvesni.
„Daug kas pastebėjo, kad vaikai laukdavo šių susitikimų, nuo ryto puošdamiesi ir ruošdamiesi. Pradėdami veiklas tikėjomės, jog vaikai mielai su mumis bendraus ir veiks. Taip ir įvyko - buvome laukiami kiekviename skyriuje. Pabaigoje sunku buvo atsisveikinti ir išsiskirti. Vaikai tikrai atsikleidė savo kūrybingumu, aktyvumu, noru veikti ir kurti. Esame patenkinti jų pažanga pasiekta vos per dvi savaites. Ši patirtis skatina galvoti apie galimybes pakartoti tokį projektą didesniu mastu“, - teigia fondo „Algojimas“ projektų vadovė.
