Šiandien Viktorija iš naujo kuria savo gyvenimą. Būdama 18-os ji patyrė motinystės džiaugsmą. Tada, kaip ji pati sako, tas džiaugsmas tapo begaliniu rūpesčiu. Jauna mama išbandymo neištvėrė – įklimpo alkoholio liūne, jos dukrelė atsidūrė kūdikių namuose.
Po kelių metų dėl pašlijusios sveikatos mergina kreipėsi į medikus. Jų rekomendacija – nustoti vartoti alkoholį. Priešingu atveju Viktorijai grėsė mirtis. Ji įsiklausė į gydytojų žodžius – atsikratė priklausomybės. Maža to, po ilgų svarstymų iš vaikų globos namų atsiėmė dukrelę.
Su Viktorija susitinku jaukiame jos dviejų kambarių bute. Moteris iš pažįstamų būstą nuomoja jau trečius metus. Jis kuklus, Viktorija sako, kad reikia remonto, bet kol kas tam neturi pinigų. Vis dėlto gyvenimo sąlygomis ji nesiskundžia, dabartinė gyvenamoji vieta nė kiek nepanaši į merginos tėvų namus, kuriuose ji gyveno be vandens, šildymo, elektros.
Pokalbis greit nukrypsta prie kitos temos – Viktorijos akys sužiba pradėjus pasakoti apie savo penkerių metų dukrelę Aureliją. Viktorija labai džiaugiasi, kad jai pavyko susigrąžinti mergaitę.
Vienatvę skandino alkoholyje
Paprašius prisiminti pirmąsias motinystės dienas, pašnekovė apsiašaroja, sako, kad padarė lemtingų klaidų, kurios dar ir šiandien jai drasko širdį.
Viktorijos vaikystė nebuvo pavydėtina – tėvai girtavo, nesugebėdavo ilgai išsilaikyti darbe, todėl šeima jautė nepriteklių, gyveno skurdžiuose namuose. Viktorija dėkinga savo broliams, kurie paauglystėje pradėjo dirbti, už gautus pinigus nupirkdavo jai maisto, būtiniausių daiktų.
Moteris nesmerkia tėvų, sako, kad kiekvienas žmogus turi teisę rinktis. Vis dėlto Viktorija norėtų, kad jie nustotų gerti, kad susirūpintų savo ateitimi. Pašnekovė aiškino, jog vaikystėje tėvų priklausomybė alkoholiui ją labai pykdė, tačiau nepajuto, kad sulaukusi pilnametystės pati pasuko jų keliu.
Esu be galo laiminga. Niekada netikėjau, kad motinystė gali teikti tiek daug džiaugsmo. Kuriu ateities planus – norėčiau universitete baigti neakivaizdines studijas, išsikelti į didesnį butą, galbūt pavyks surasti antrąją pusę.
Viktorija mano, kad pradėti gerti ją pastūmėjo pogimdyvinė depresija – iki dukrelės gimimo ji negėrė: ,,Kai man buvo aštuoniolika, pagimdžiau. Pasijutau vieniša. Iš tėvų nieko negavau. Marius, su kuriuo draugavau gal metus, dingo nežinia kur. Matyt, išsigando naujos atsakomybės – nėrė į krūmus. Baisiausia, kad nežinojau į ką kreiptis, kad padėtų, kad patartų. Šalia nieko nebuvo. Žmogui, kuris jaučiasi vienišu ir niekam nereikalingu, užauginti vaiką yra be galo sunku. Kokia baisi depresija mane suspaudė – nesikreipiau į gydytojus, gydžiausi savais būdais... Kasdien vis labiau skendau alkoholyje. Dukra tiek man ir terūpėjo. Nežinau, turbūt ir nepajutau, kad ją išvežė į valdiškus namus.“
Pablogėjusi sveikata privertė keistis
Aurelija į kūdikių namus pateko būdama dviejų mėnesių. Jos mama po kelių metų ėmėsi priemonių, kad susigrąžintų dukrelę. Viktorija prisipažįsta, kad ilgiau taip gyventi nebegalėjo dėl pašlijusios sveikatos, gydytojai perspėjo, jog alkoholis ją pražudys.
Moteris prisimena, kad medikų perspėjimas ją privertė savo gyvenimą pradėti kurti iš naujo. Visų pirma ji susirado valytojos darbą. Viktorijai reikėjo pinigų, nes nutarė išsikraustyti iš tėvų namų, nuomotis butą.
Turėdama pragyvenimo šaltinį, nuolatinį tvarkingą būstą ji užsimojo susigrąžinti dukrą – beveik kasdien ją lankydavo, ėmė minti Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojų durų slenksčius. Jauna mama tikėjosi, kad atgauti prarastą teisę rūpintis Aurelija, bus paprasčiau. Ji skundėsi, jog Vaiko teisių sergėtojai kritiškai žiūri į praeityje suklupusius tėvus – praeina daug laiko, kol grįžta pasitikėjimas.
Viktorija, nustojusi vartoti alkoholį, apie savo atžalą galvodavo kasdien: ,,Kažkas mano gyvenime pasikeitė: kasdien mąstydavau apie Aurelijos ateitį, naktimis ją sapnuodavau. Supratau, kad be jos tikrai nebūsiu laiminga. Panorau mergaitę susigrąžinti – negalėjau leisti jos gyvenimui sugriūti. Aš esu motina, todėl privalau rūpintis savo vaiku. Taip jau pasaulis sutvertas. Tėvui ji neįdomi. Na ir kas, užauginsiu ją viena. Tegu slepiasi krūmuose – toks jis ir vyras.“
Svajoja apie gyvenimo draugą
Pašnekovė įsitikinusi, kad jos gyvenime visad liks žymė. Ji nesistengia slėpti padarytų klaidų, viliasi, kad Aurelija jai atleis, kad ateityje neištirps jų santykiai. Viktorija mano, kad vaikų globos namuose praleisti metai dukrelei turėjo įtakos, todėl jau keltą mėnesių jos abi lankosi pas psichologę.
Aurelija į mamos namus sugrįžo prieš du metus. Tiek laiko užteko, kad viena prie kitos priprastų, kad motina išmoktų pasirūpinti savo atžala. Mergina prieš porą mėnesių susirado geriau apmokamą sekretorės darbą. Materialine padėtimi Viktorija nesiskundžia: naujos pareigos garantuoja didesnį atlyginimą – pinigų pragyvenimui užtenka.
Kol mama dirba, Aurelija laiką leidžia vaikų darželyje. Mergaitei ten patinka, rado draugų. Kadangi darželis yra tolokai, Viktorijai teko mokytis vairuoti ir, žinoma, pirkti automobilį.
,,Esu be galo laiminga. Niekada netikėjau, kad motinystė gali teikti tiek daug džiaugsmo. Kuriu ateities planus – norėčiau universitete baigti neakivaizdines studijas, išsikelti į didesnį butą, galbūt pavyks surasti antrąją pusę“, – savo sumanymus atskleidė laimę atradusi mama.
Santykiams atkurti reikia laiko
Viešosios įstaigos ,,Gebu“ psichologės Linos Gervinskaitės žodžiais tariant, vaikų globos namai tėvų ir vaiko santykiuose palieka žymę, todėl norint atkurti bendravimą, tam reikia skirti daug laiko ir pastangų.
Psichologė teigė, kad po ilgo išsiskyrimo nereikėtų tikėtis šiltų santykių – turi praeiti kažkiek laiko. Paliktas vaikas jautėsi apleistas, vienišas, nereikalingas. Šie išgyvenimai paliko savo ženklą, todėl, pasak L. Gervinskaitės, vaikas nuo tėvų gali būti nutolęs, jausti jiems pyktį, didelį nusivylimą. Mažamečiui gali būti itin sunku vėl pasitikėti tėvais, saugiai jaustis.
,,Net ir tuomet, kai vaikas labai nori gyventi su tėvais, psichologiniai padariniai, prieštaringi jausmai gali apsunkinti tolimesnius vaiko ir tėvų santykius. Siekiant susigrąžinti vaiką ne tik fiziškai, bet ir emociškai, tėvams gali tekti labai stengtis, leisti vaikui išgyventi ir suprasti jam kylančius skirtingus jausmus, būti pasirengus nuosekliai tvarkytis su kylančiomis problemomis, reaguoti į visus vaiko poreikius, kurti stabilią aplinką ir santykius“, – suartėjimo būdus vardijo psichologė.
