Praėjusį kartą pasakojau, kaip gimė idėja ir kaip ruošiausi jos įgyvendinimui. Tačiau kaip tai iš tiesų atrodo, gali pamatyti tik iš vidaus.
Prieš akis iškyla starto vėliavėlė. Įtampa auga, raumenys įsitempia... Ir štai pasigirsta starto šūvis. Pradeda tiksėti laikas, žengiami pirmieji žingsniai ir iškart bandoma lygiuotis į jau pirmaujančius. Ambicijos ir tikslas veda pirmyn, o visa kova dar tik priešakyje. Kiti plačiu žingsniu, ritmingai jau suka eilinį ratą, o tu mažais, bet intensyviais žingsneliais skubi užimti savo vietą. Plačiai mosikuoji rankomis, kvėpavimas neritmingas, kojos painiojasi... Ir tu taip pat kažkam painiojiesi...
Prasideda kelionė nuo idėjos iki realybės. Kaip buvusiai lengvaatletei verslo pradžia labai primena varžymąsi bėgimo takelyje. Pirmasis bejėgiškumo jausmas užplūsta atliekant paprastą tarptautinį pavedimą sąlyginai maža pinigų suma. Oficialiai bankas žada įvykdyti tokį pavedimą per 3 darbo dienas, tačiau manasis trunka 2 savaites. Bandymai aiškintis su banku nevaisingi – operacija įvykdyta ir pinigai iš Lietuvos jau iškeliavę. Darbas veja darbą, tad laiko aiškintis nebelieka. Tai reiškia, kad visi planai atidedami mėnesiui – teks laukti vėluojančios makaronų gaminimo mašinos. Visgi mokesčius, nuomą ir kitus finansinius įsipareigojimus mokėti reikia jau čia ir dabar. Niekas nesuteiks šanso startuoti antrą sykį.
Kitas įdomus aspektas – darbuotojo pasirinkimas. Norėdama išsirinkti patikimą darbuotoją dirbti makaronų ir raviolių gamintoju, turėjau kelis kandidatus. Mano klaida, kad nebuvau išsikėlusi labai aiškių atrankos kriterijų, ir tai apsunkino pasirinkimą. Kandidatai buvo labai skirtingi: vienas jaunas, veržlus, energingas ir besidomintis visu gamybos procesu, o kitas vyresnis, ramesnis ir besilaikantis atokiau viso apmokymų proceso metu. Aš pasirinkau veržlumą. Energija veržėsi per kraštus taip, kad, deja, teko vėliau rinkti praūžusio uragano liekanas. Viso to kulminacija – sugadinta makaronų gaminimo mašina ir pirmas skambutis į Italiją po dviejų savaičių darbo su klausimu: „ką daryti?“ Naujo kandidato paieška prasideda bičiulio patarimu: „Jei man reikėtų susirinkti naują komandą, mieliau pasirinkčiau vyresnį žmogų. Jis labiau brangina savo darbo vietą ir yra išmintingesnis.“ Kad ir kokia skausminga patirtis, vis tiek ji yra naudinga – privalu praplėsti akiratį ir ribotą savo požiūrį.
Dar viena nepasiteisinusi plano dalis - bendradarbiavimas su mažomis krautuvėlėmis. Ruošdama verslo planą, apžiūrėjau galimas verslo partneres. Atrodo, kad įmonių koncepcija panaši: unikalūs produktai, šiltas ir individualus aptarnavimas. Vis gi nenumačiau, kad mažos ir jaukios parduotuvėlės neturi pakankamai vietos pardavinėti sveriamų šviežių makaronų, o sveiko maisto mėgėjams svarbu pirkti šviežią pastą tokiais kiekiais, kuriuos planuoja suvartoti. Kita priežastis, kodėl mano gaminama produkcija nepritapo mažose krautuvėlėse – trumpas galiojimo laikas ir sąlyginai mažas pirkėjų srautas.
Jei man reikėtų susirinkti naują komandą, mieliau pasirinkčiau vyresnį žmogų. Jis labiau brangina savo darbo vietą ir yra išmintingesnis.
Produktas greičiau praras savo savybes, suges, nei bus nupirktas. Ir vėlgi tenka šokti per barjerą ir bėgti toliau. Atrodo, kad interesai, pozicionavimas rinkoje turėtų suvienyti, tačiau toks bendradarbiavimas per brangus abipusiai ir išlaidų, ir laiko atžvilgiu. Viskam reikia įdirbio, o laikas tiesiog lekia. Nespėji įgyvendinti numatytų planų, o jau mėnesio pabaiga ir pašto dėžutė pilna vokų.
Turbūt liūdniausia, kad Lietuvoje nėra aiškios diferenciacijos. Skirtingi tikslai, galimybės ir motyvacija turėtų lemti ir verslo individualumą. Lyg ir turėtum praminti savo vingiuotą takelį, tačiau privalai žengti tuo pačiu plačiu keliu, kuriuo žengė ir visi kiti. Tada iškyla retorinis klausimas: „Kodėl Lietuva nekuria pridėtinės vertės?“ Smulkus ir vidutinis verslas (SVV) – atsvara monopolininkams, galimybė kurti naujas darbo vietas bei kone visų valstybių pagrindinis ekonomikos variklis. Ar SVV yra remiamas ir ar jam taikomos pakankamos mokestinės paskatos?
Sunki pradžia ir gausybė klaustukų – tai tik dalis kasdienių reikalų. Visas pradinis etapas kupinas ir naujų pamokų, ir nenumatytų galimybių, kurias pastebi tik susidūręs su jomis. Prabėgus pirmąjį ratą jau matosi neaiškus, dar miglotas siluetas. Siluetas to jauno verslo, kurio galimybės yra didžiulės, tačiau tokie pat yra ir pavojai bei įsipareigojimai. Tik laikas parodys, kaip „PastaPasta“ seksis spartinti žingsnius ir užsiimti vis geresnę poziciją, o visi sunkumai tik grūdina – „Tai, kas mūsų nepražudo, padaro mus stipresniais“.
Kalėdinis laikotarpis praėjo darbingai. Gavome individualių užsakymų, kas labai džiugina. Vyksta derybos su keliais restoranais. Tikimės, kad jau kitą kartą galėsime pranešti, kur galima paragauti naujų patiekalų su šviežiais „PastaPasta“ produktais. Šis laikotarpis sunkus ir darbingas. Kaip ekonominėje, taip ir socialinėje aplinkoje tvyro įtampa. Tai labai jaučiasi. Svarbiausia šiuo metu nesiblaškyti ir neprarasti tikėjimo, kad visa tai, ką darome, turi prasmės – tiek mūsų darbuotojams, tiek mūsų klientams, tiek galbūt ir mūsų šaliai.
Laukite tęsinio!
Daugiau projekto „Verslumo skatinimas“ sėkmės istorijų galite rasti Sociumas LT rubrikoje „Verslaujam“.
Planuojantys pradėti savo verslą dėl lengvatinių paskolų gali kreiptis į Lietuvos centrinę kredito uniją arba artimiausią kredito uniją. Informacijos galima teirautis nemokamu tel. numeriu 8 800 11211 arba ieškoti čia.
