Lietuvos inžinerinei pramonei kasmet reikia apie 4 tūkst. darbuotojų, iš jų apie tūkstančio inžinierių. Tai – vienas stipriausių apdirbamosios pramonės sektorių, kasmet sukuriantis apie 20 procentų pridėtinės vertės. Deja, tačiau jau kelintus metus pramonininkai junta tikrų inžinerinės pramonės specialistų stygių.
Įmonės aukštos kvalifikacijos specialistų trūkumą nurodo kaip vieną iš pagrindinių verslo plėtros trukdžių. Baiminamasi, kad ateityje šios profesijos specialistų gali dar labiau sumažėti. Abiturientai mieliau renkasi socialinius, teisės mokslus, o „rimtos“ inžinerinės specialybės lieka nuošalyje, kaip reikalaujančios daug darbo, pastangų ir laiko.
Mokslo ant pečių nenešiosi
Bendrovės „Stansefabrikken“ direktorius Virginijus Jurkštas pasakojo stipriai jaučiantis inžinerijos specialistų trūkumą. Įmonė gamina įvarius gaminius, kurių pagrindas lakštinis plienas. Tipiniai gaminai - elektros spintos, serverinės spintos, prekybinė įranga, mazgai video/audio aparatūrai, elektrokrautuvams. Daugiau kaip 90 proc. pardavimų sudaro eksportas į Skandinavijos šalis.
„Mums trūksta plataus profilio mechanikos inžinierių, kurie galėtų valdyti gamybos paruošimo (naujų gaminių įvedimo) projektus, tiesiogiai su klientais ir tiekėjais (užsienyje) spręstų iškylančius klausimus ir mokėtų arba norėtų mokytis“, - kalbėjo V.Jurkštas.
Jo teigimu, viena iš didžiausių įmonės problemų - naujų gaminių įdiegimo/paleidimo greitis. „Jei tai galėtume daryti greičiau – galėtume ženkliai padidinti pardavimus“, - įsitikinęs verslininkas.
Dažnai jauni žmonės pasirinkdami specialybę pateikia argumentą esą studijuoti norisi lengvai, o ne krimsti sunkius mokslus. V.Jurkštas sutinka, kad mechanikos inžinerijos studijos nėra lengvos, tačiau tam studijos ir reikalingos, kad „pamankštintų smegenis”.
„Jaunuoliams renkantiems kur studijuoti, patarčiau rinktis inžinerines specialybes, nes vadybos žinių galima gauti nesunkiai per įvarius kursus ir papildomus mokymus. Be to, vadybininkų „prikepta” gerokai per daug, o inžinerinių specialistų labai trūksta“, - pataria įmonės vadovas.
Įmonės priima net studentus
Dr. Kazimieras Juzėnas, Kauno technologijos universiteto (KTU) Mechanikos ir mechatronikos fakulteto Gamybos technologijų katedros vedėjas pasakojo, kad jo fakulteto rengiamų sričių specialistai (gamybos inžinerija, mechanikos inžinerija, mechatronika, transporto inžinerija, termoinžinerija) yra paklausūs.
„Taip galime teigti remdamiesi ne tik kalbomis, bet ir Lietuvos darbo biržos duomenimis. Savo apžvalgose birža metai iš metų nurodo, kad minėtų sričių specialistai yra tarp labai arba vidutiniškai paklausių specialybių“, - pasakojo K.Juzėnas.
KTU kontaktai su Lietuvos perdirbamosios pramonės atstovais rodo, kad šiai pramonei kasmet reikėtų apie 400-500 specialistų. Nekalbant jau apie tai, kad minėtų sričių specialistų ieško ir transporto, energetikos, įvairios įrangos tiekimo-pradavimo ir kt., įmonės.
Šių sričių specialistų ieško ir nemaža dalis KTU Karjeros centro organizuojamose Karjeros dienose dalyvaujančių įmonių. KTU Mechanikos ir mechatronikos fakultetas kiekvienais metai sulaukia kelių dešimčių įmonių tiesioginių užklausų rekomenduoti darbui inžinerijos specialistus.
„Specialistų trūkumą rodo ir įmonių noras priimti jau 3-4 kurso studentus“, - priduria KTU atstovas.
Specialistų mažėja, likę emigruoja
Daugelis inžinerinės pramonės įmonių dirba su užsienio partneriais ir nurodo, kad jiems trūksta naujausių gamybos, informacinių technologijų, gamybos valdymo metodų specialistų, kurie būtini tarptautinei veiklai, tai pat specialistų, gebančių kurti naujus produktus. Įmonės aukštos kvalifikacijos specialistų trūkumą nurodo kaip vieną iš pagrindinių verslo plėtros trukdžių.
Pastebima, kad tiek KTU, tiek kitų universitetų rengiamų inžinerijos specialistų kiekis (atsižvelgiant į stojančiųjų skaičių) mažėja. Didžiausias absolventų sumažėjimas bus po kelerių metų.
„Jei jau dabar pramonė jaučia inžinerijos specialistų trūkumą, po kelių metų jis bus dar didesnis. Jau šiandien dalis įmonių kai kurių sričių specialistus samdo užsienio šalyse, o dalis mūsų absolventų inžinerinį darbą dirba ne Lietuvoje. Yra išvykusių dirbti į Suomiją, Vokietiją, Austriją“, - apgailestauja katedros vedėjas.
Negali tinkamai konkuruoti
Dr. Henrikas Mykolaitis, Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos LINPRA direktorius pastebi, kad Lietuvoje trūksta tikrų inžinierių: „Projektuotojų, konstruktorių, technologų, žinančių ir galinčių taikyti šiuolaikines produktų kūrimo ir jų efektyvios gamybos bei pardavimo technologijas, šiuolaikinį gamybinio verslo valdymą“, - įsitikinęs pašnekovas.
Kita vertus, šios kompetencijos "čia ir dabar" jiems galėtų leisti uždirbti gerą atlyginimą - įmonė moka darbuotojams pagal jų indėlį, suprantama, atsižvelgiant ir į visos komandos iškeptą pridėtinės vertės „pyragą“. Niekas nereikalauja, kad jaunas specialistas bus visiškai pasirengtas konkrečiai darbo vietai - bet jis turi būti realus progreso į įmonę nešėjas ir greitai įsisavinti darbo specifiką.
Lietuvos inžinerinei pramonei kasmet reikia apie 4 tūkst. darbuotojų, iš jų apie tūkstančio inžinierių - tiek jų pasikeičia įmonėse esant stabiliai ekonomikai. Krizės pradžioje daugumoje įmonių darbuotojų skaičius mažėjo, tačiau dabar pagrindinis verslo plėtros stabdis - kvalifikuotų (ar tam potencialių) specialistų stoka.
Lietuvos inžinerinės pramonės asociacija LINPRA specialistų rengimą laiko vienu savo pagrindiniu prioritetu, skatinant įmonių konkurencingumą.
Inžinerinės pramonės sektorius, apimantis metalo gaminių, mašinų ir įrangos, elektrinių bei optinių prietaisų ir transporto priemonių gamybos įmones, yra labai svarbus Lietuvos ekonominei plėtrai. Tai - vienas stipriausių apdirbamosios pramonės sektorių, sukuriantis apie 20 proc. jos pridėtinės vertės, o daugiau kaip 70 proc. šios produkcijos yra eksportuojama.
„Darbdavių galimybės užtikrinti konkurencingus atlyginimus, taip pat jų į biudžetą sumokami mokesčiai ar investicijos į naujas technologijas yra tiek pat kartų mažesni, palyginti su
konkurentais. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos pramonė savo kuriamą pridėtinę vertę padidino
daugiau kaip dvigubai, tačiau ekonomikoje taip kaip sporte - kiekvienas kitas žingsnis reikalauja vis daugiau pastangų ir išmanymo“, - įsitikinęs H.Mykolaitis.
