Artėja Šv. Valentino diena ir daugelis mūsų šią meilės šventę ar bent jau jos vakarą norėtų skirti tik antrajai pusei. Tačiau ar visiems pakanka meilės, šilumos ir atjautimo? Galbūt verta šiuo gėriu pasidalinti daugiau nei su vienu žmogumi?
Apie šiek tiek kitokią Valentino dieną, filmus širdžiai ir kitus gerus darbus kalbamės su televizijos režisiere ir dokumentinių filmų kūrėja Dalia Kancleryte.
Žvelgdami į Jūsų filmografiją ir visuomeninę veiklą drįstame Jus vadinti produktyvia. Koks nuveiktų darbų kriterijus svarbiausias Jums?
Žinote, juk filmus kuriu ne sau. Filmus kuriu žmonėms, kad juos žiūrėtų, kad filmai būtų gyvi. Aš dar nesiimu jų vertinti – tiesiog baigiu kurti filmą ir žengiu pirmyn.
Kas labiau skatina šiai kūrybai – vidinis polėkis ar noras papasakoti?
Filmai gimsta visaip, nes nėra vieno recepto. Mano galva, svarbiausia ne filmo informatyvumas, o tai, kad jis kalbėtų tiesiai į širdį ir sugebėtų paliesti kiekvieną žmogų. Nenoriu pateikti vien šaltą pamąstymą apie gyvenimą, meilę, mirtį ar neapykantą. Visas turinys – ir vaizdas, ir garsas – privalo liesti žmogaus širdį ir kalbėti sielai. Man tai – pagrindinis dalykas.
Ar laikote savo darbus savanoriškus, o save – savanore?
Žinoma, tai priklauso, ką mes vadiname savanoryste. Aš kuriu filmus ir už vienus jų gaunu atlygį, už kitus – ne. Mano nuomone, savanorystė yra tai, ką tu gali padaryti nesavanaudiškai, kaip dovaną kitiems žmonėms. Aš tokių filmų esu sukūrusi. „Padovanok svajonei sparnus“ pasakojo apie Šv. Pranciškaus onkologijos centro kūrimąsi, o antrasis mano filmas buvo sukurtas specialiai Klaipėdoje vykusioms katalikiško jaunimo dienoms. Tai buvo dovana. Taip jau atsitiko, kad mano darbas sutampa su savanoryste. Ir ne tik mano – kuriant pirmąjį filmą nemokamai dirbo ir operatorius.
Ar vertybės, kurias perteikiate savo kūryboje, Jums visada buvo svarbios, ar vis tik būta lūžio?
Daug metų dirbau Klaipėdos universitete, kur dėsčiau režisūrą, daug dirbau ir televizijoje ir visada galvojau, kad menas turi kalbėti žmogaus širdžiai. Nors televiziją pavadinti menu ir sunku, man kai kurios laidos kaip tik ir tapdavo nedideliais meno kūriniais. O menas juk tam ir yra, kad galėtume per jį pažinti grožį – išjausti ir pamatyti. Visada taip galvojau ir visada to siekiau: tiek dėstydama studentams, tiek dirbdama televizijoje. Žinoma, reikėdavo ir nemažai pakovoti už šiuos dalykus, nes pozityvių ir gražių dalykų televizijai reikia ne visada. Kaip beje ir visur kitur. Šiuo metu esu tokioje aplinkoje, kurioje esu laisva. Galiu organizuoti renginius, kurti filmus ir kalbėti apie tai, kas mano viduje.
Šiandien girdime nemažai įkvepiančių istorijų: nuo beglobių gyvūnų priežiūros iki humanitarinių misijų trečiojo pasaulio šalyse. O ką patartumėte šį interviu skaitančiam ir dar tik mąstančiam apie prasmingą veiklą žmogui?
Pirmiausia reikia pasižiūrėti į save ir paklausti: kokių aš turiu svajonių ir kaip aš jas norėčiau įgyvendinti? Ko aš apskritai noriu savo gyvenime? Pasirinktas darbas mums ne visada leidžia užsiimti savanoryste. Tuomet reikia susirasti ir padaryti darbą, nuo kurio būtų gera pačiam žmogui, kad žmogus jaustų malonumą kuriant drauge su jaunais ar vyresniais žmonėmis.
Pirmiausia reikia atsakyti sau į visus šiuos klausimus. Juk kitam nesinori nieko, tik sėdėti namuose, žiūrėti televizorių, ar įlindus į kompiuterį gyventi virtualiame pasaulyje. Bet jeigu žmogus nori draugystės, nori padovanoti užuot vien tik ėmęs, tuomet reikia ieškoti žmonių, su kuriais galima dirbti kartu. Aš tokius žmones tikrai atradau – tai broliai Pranciškonai ir Šv. Pranciškaus onkologijos centras.
Kartu su broliais Pranciškonais rengiate ir alternatyvią Valentino dieną. Kokia šio renginio misija?
Tai jau ne pirmas toks renginys, o jo paskirtis – kalbėti apie gilesnius dalykus. Ne apie paviršinius jausmus, kuriuos vadiname „meile“. Juk žinote, kaip būna... Meilė užeina, žmonės būna kartu ir viskas rodosi tvarkoje, o kai jausmas praeina, nebelieka ir meilės.
Šiame renginyje norime kalbėti apie meilę, kaip apie rūpestį vienas kitu, apie meilę, kai žmogus įsiklauso į kitą žmogų. Apie tą meilę, kuri užsimezgusi čia, šiame gyvenime, nesibaigia ir persikelia į kitą pasaulį. Tikra meilė nėra momentinis ar trumpalaikis jausmas.
Šias tiesas renginio metu puikiai iliustruos papasakota Tomo meilės istorija. Nenoriu atskleisti per daug. Pasakysiu tik tiek, kad Tomas – onkologinis ligonis. Aš esu labai dėkinga jam, nes Tomo gyvenimo ir meilės istorija patvirtina – meilė niekada nesibaigia. Savo mylimai žmonai jis kalbėjo: nesvarbu, kad piktoji dvasia turi galią naikinti mano kūną, bet ji niekada nesunaikins mūsų meilės ir meilės Dievui.
Ar sunkūs asmeniniai išgyvenimai – kaip ligos ar netektys – moko meilės? Jos žmogaus gyvenime atsiranda daugiau?
Šiandien niekas nebenori kalbėti apie skausmą, tik apie malonumus. Tačiau kaip tik skausmas moko mylėti. Jis praplečia širdį, joje atsiranda vietos kitiems. Tiesiog nereikia užsisklęsti ir bijoti – reiki eiti į susitikimą, į bičiulystę. Aš esu išgyvenusi didžiulį skausmą ir kalbu ne iš teorijos, o iš asmeninės patirties. Patikėkite, skausmas reikalingas žmogui. Nesakau, kad imkime visi ir kentėkime, bet kai jis ateina (o ateina į kiekvieno žmogaus gyvenimą), reikia su juo išmokti gyventi ir toliau džiaugtis gyvenimu – gražesniu ir prasmingesniu. Šiandien aš esu labiau dėkinga už tai, kad danguje šviečia saulė.
Dar viena Jūsų veikla – poezijos skaitymai. Kodėl artėjančiam renginiui pasirinkote būtent „Giesmių giesmę“. Ką jums reiškia šis kūrinys?
Tai nėra naujas pasirinkimas. O jis buvo padarytas dėl to, kad turbūt nėra gražesnio kūrinio, kur būtų kalbama apie meilę taip subtiliai, taip skaidriai, taip grožimasi ja ir skanaujama. Tai nėra toji savanaudiška, naikinanti meilė. Tai meilė, leidžianti įžvelgti žmoguje tai, kas jame yra gražiausio. Kai žmonės myli, augina šį jausmą kartu. Šį sekmadienį “Giesmių giesmė” persipins su džiazo meistrų V.Grubliausko ir P.Vyšniausko muzika. Be to, „Giesmių giesmė“ yra viena iš Senojo Testamento knygų. Joje per vyrą ir moterį Dievas mums kalba apie savo meilę mums, kad mes esame jam vieninteliai: mylimi, godojami, išskirtiniai.
Ar yra planų, kad šis renginys taps tradicija?
Iš tiesų aš bandžiau panašų renginį padaryti jau prieš kelis metus – švęsti Šv. Valentino dieną šiek tiek kitaip. Nors šiandien negaliu pasakyti, kad renginys taps nauja Valentino dienos tradicija, tikrai to trokštu. Kaip ir dar labai daug svajonių, gražių idėjų, kurių dar nenoriu atskleisti. Tikiu, kad šiemet sugebėsime švęsdami Šv. Valentino dieną atidžiau pažvelgti vienas į kitą ir pamatyti ne vien tamsiąsias puses, kurios mus erzina. Jų, be abejo, esama kiekviename žmoguje, bet tai metas pasidžiaugti gerosiomis kiekvieno iš mūsų pusėmis.
Renginys „Meilė niekada nesibaigia“ – vasario 12 d. 15 val. Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje (Savanorių g. 4, Klaipėda).
