„Savanorystė man padėjo susieti teisę ir kiną – du dalykus, kurie mane labiausiai žavi“, - portalui „Savanoriaujam.lt“ sakė 22 m. teisės studentas Justas Gratulevičius.
Ieškodamas vietos savirealizacijai, vaikinas jau beveik metus savanoriauja Lietuvos žmogaus teisių centre.
Tolerancijos ir pagarbos siekis
Lietuvos žmogaus teisių centras – jau beveik dvidešimt metų gyvuojanti organizacija, kuri aktyviai prisideda prie žmogaus teisių apsaugos ir visuomenės švietimo. O vienas didžiausių centro organizuojamų projektų – nekomercinis kino festivalis „Nepatogus kinas“, siekiantis vizualiai papasakoti apie lokalias ir globalias žmogaus teisių problemas kuo platesniam žmonių ratui. Tai kartu ir daugiausiai Lietuvos žmogaus teisių centro savanorių sutraukiantis projektas.
Šis festivalis padeda skleisti pamatines centro puoselėjamas vertybes – asmenų lygybę ir nediskriminavimą. Justas Gratulevičius tiki, kad kino filmai – viena stipriausių priemonių perteikti informaciją.
„Aš tikiu filmais ir kita vizualine medžiaga, kaip labai stipria priemone visuomenės edukacijai. Tai mane nepaprastai žavi. Kartais esame linkę išgirsti mums sakomus žodžius, tačiau jų nenorime girdėti ar paprasčiausiai nesuprantame. Tuo tarpu vaizdai gali būtį įtaigesne priemonė informacijai perduoti. Filmais gali perteikti realybę, o kartais kurti ir iliuzijas, tačiau bet kuriuo atveju žiūrovas priverčiamas įsijausti į jam rodomą situaciją“, - teigia vaikinas. Justo tvirtinimu, festivalio savanoriai, rengėjai, ir lankytojai – tai žmonės gyvenantys idėja, kad tik mes patys galime skleisti toleranciją ir pagarbą vienas kitam. „Festivalis yra grindžiamas siekiu stiprinti žmogaus teisių padėtį, skleisti toleranciją ir pagarbą vieni kitiems. Kuo daugiau žmonių ryžtasi prisidėti, tuo didesnių pokyčių galime tikėtis“, - sako Justas.
Filmai jaudina emociškai
Justo savanorystė – tai ne tik pagalba prieš ir per filmų seansus, jis daug prisideda ir prie festivalio programos parengimo. Vaikinas pripažįsta, kad ne vieną valandą praleidžia žiūrėdamas dokumentinę medžiagą. Kalbėdamas apie festivalio metu rodomus filmus, Justas neslepia, kad tai sunkūs filmai.
„Ne veltui jie vadinami nepatogiu kinu. Pristatomos temos, kuriomis kalbėti nėra lengva. O filmų žiūrovas yra nuolatos dirginamas, verčiamas galvoti. Nepaisant to, esu įsitikinęs, kad šios temos privalo būti liečiamos. Mūsų visuomenė dar yra nepribrendusi daugeliui dalykų, tad ją nuolatos reikia vis pastimuliuoti, kad kiltų apmąstymų, diskusijų“, - sako Justas. Vaikinas pripažįsta, kad iš festivalyje analizuojamų temų jam artimiausios – trečiojo pasaulio problemos, išlikę diktatoriniai rėžimai, politiniai „nešvarumai“, nelegali migracija. „Žiūrėdamas tokius filmus suvoki, kaip toli dar turi nueiti šios šalys, kad pasiektų demokratiškame pasaulyje pripažįstamą žmogaus teisių sampratą. Neseniai teko matyt filmą, kur iš esmės pasakojama apie pedofiliją Afganistane. Tačiau šioje šalyje tokie dalykai traktuojami, kaip tradicijos ir papročiai. Žmogaus teisių šiose šalyse dar laukia ilgas kelias“, - įspūdžiais dalinasi Justas.
Savanorystė – naudinga?
Vaikinas pripažįsta, kad daugeliu atvejų savanorystė yra pernelyg idealizuojama. „Nereikia įsivaizduoti, kad savanoriai aukoja visą savo laiką ir pinigus, nesitikėdami už tai jokio atlygio. Kiekvienas ateina tikėdamasis kažkokios naudos. Ir aš pripažįstu, kad savanoriaudamas gaunu labai daug. Visų pirma – tai naujos pažintys, galimybė save realizuoti, pritaikyti praktikoje įgyjamas specialybės žinias, įgauti patirties, - sako Justas. – Kas man apskritai yra savanorystė? Tai sąmoningo žmogaus suvokimas, kad visuomenėje esi ne vienas ir kad turėdamas noro ir galimybių gali būti naudingas kažkam kitam. Kiekvienas turime suprasti, kad tarpusavyje esame labai glaudžiai susiję“.
Portalo Savanoriaujam.lt informacija
