ateina, prisistato ir pas mus tokios savanores is tartautinio krikscioniskojo koledzo, atseit su vaikais pabuti, pazaisti, skirti jiems demesio, bet, kai pamato, kad su jais neina susitvarkyti, nes lipa, tiesiogine ta zodzio prasme, joms ant galvu, tai tiek jas mes ir bematome. Net juokinga. O kur tas savanoriavimas dingsta?
Cituoti komentarą
Tadas
2012-03-27 22:20
Kažkaip labai viskas jau girdėta ir netgi šabloniška. Norėtųsi kiek kitu kampu į visa tai pažvelgt, ne tik kad "man svarbiausia padėti kitiems".
Cituoti komentarą
UZ
2012-03-27 21:25
As savanoriaunu Londone. Cia esu baigusi universiteta, ir savanoryste vienas is zingsneliu link savo svajoniu darbo. Patirtis, igudziai, rekomendacijos reikalingi buten tam darbui taip ir igyjami. Per darbo interviu jau turesiu ka papasakoti paklausta apie panasaus darbo patirti. O kad dirbau nemokamai kuri laika, dar ir + darbdavio akyse. Tai rodo, mano motyvacija siekiant sios darbo vietos.
Cituoti komentarą
žaibas
2012-03-27 13:46
aš nesu nieko prieš savanoriavimą ir pan... bet kai tai tampa aukščiau daleiskim už merginą ar vaikiną, o gal net darbą tai jau absurdas
Klaipėdos universiteto studentės – atvirai apie savanorystę
zinot
Tadas
UZ
žaibas
lol