Istorijos iš pirmų lūpų. Draugystės ilgesys

 (13)
Jaunieji maltiečiai lanko Vilkpėdės senelius
Jaunieji maltiečiai lanko Vilkpėdės senelius
© Asmeninio archyvo nuotr.

Sociumas LT sulaukia žmonių istorijų, kuriomis jie pristato savo patyrimus ir nori su kitais DELFI skaitytojais pasidalinti gerąja ir blogąja patirtimi, kaip sėkmingai pasiekti užsibrėžtus tikslus ir įgyvendinti savo svajones.

Pateikiame vieną skaitytojų siųstų istorijų:

Kovo 10 d. maltiečiai eilinį kartą lanko Vilkpėdės senelius. Man belaukiant stotelėje išlipa keturi maltiečiai. Vėliau prisijungs dar vienas. Taigi, esame šešiese. Turime gitarą. Mus pamatę darbuotojai šypsosi ir garsiai komentuoja: „Bus koncertas!“. Svečių salytėje pasidedame striukes, apsitariame kaip ir ką darysime. Nusprendžiame, kaip paprastai, pavaikščioti po palatas ir pasiūlyti seneliams mūsų paklausyti. Jeigu tik jie norės ir nebus per daug pavargę. Salytėje prisėdame prie laikraštį skaitančio senyvo vyro ir trumpai prasidainuojame.

Praveriame vienos palatos duris. Ten snaudžia dvi močiutės. Netrukdysime... Kitoje palatoje žmonės nemiega. Pasilabiname. Viena močiutė gulinti pirmą dieną labai silpna ir sunkiai bendraujanti, tačiau mums pabūti leido, pasakė, kad netrukdysime. Kitos dvi močiutės pasitinka kiek įtariai. Lietuviškai nekalba. Gerai, kad mūsų tarpe yra kalbančių rusiškai. Pasigiriame mokantys kelis lenkiškus žodžius, sukeldami ligonių šypsenas. Mes taip pat šypsomės. Išgirdusi sujudimą iš koridoriaus ateina dar viena maloni besišypsanti moteris. Pasisiūlome padainuoti. Reakcija nėra neigiama - maždaug, kad jau norit, tai paklausysim :) O mums labai smagu, kai kas nors mūsų klauso. Nesvarbu, kad dainuojame joms nesuprantama kalba, mus vistiek pagiria ir pasako: „Svarbiausia, kad graži melodija“. Nežinau, ar melodija buvo tikrai graži, bet po poros dainų mums pasakė: „Хватит“ (Užteks) :) Keliaujame ieškoti kitų klausytojų.

Pats Vilkpėdėje lankausi po ilgokos pertraukos. Jokių ypatingų pokyčių. Žmonės labai įvairūs - nuo visai žvaliai vaikštančių iki nesikeliančių iš lovos, nuo labai šiltai priimančių ir bendraujančių iki įtarių ir suirzusių. Rasti palatą, kurioje norisi pasilikti ilgai, ne taip lengva. Visgi surandame. Kitame skyriuje aptinkame tris bobutes. Dvi iš jų žvalios ir besišypsančios. O kaip jos džiaugėsi mums atėjus! Nelabai ir klausinėjo, kas mes tokie ir ko norime, nelabai ir rūpėjo. Svarbu, kad kažkas atėjo. Truputį pakalbėjome, truputį padainavome. Kaip jos mus gyrė, kaip mumis džiaugėsi.

Jaunieji maltiečiai lanko Vilkpėdės senelius
Jaunieji maltiečiai lanko Vilkpėdės senelius
© Asmeninio archyvo nuotr.

Paprastai tokios močiutės pradeda kalbinti, pradeda pasakoti apie save, džiaugtis, skųstis, kartais klausinėti, kartais kažko prašyti, dažnai pasakoti kažką iš jaunystės. Šį kartą taip nebuvo. Kalba nebuvo aktyvi, dažnai tylėjome. Mandagiai jų užklausėme: „Galbūt jau netrukdysime jūsų?“. O jos atsakydavo: „Jūs tik būkit čia, jums net nereikia kalbėt, jūs kad ir tylit, bet svarbu, kad čia būnat ir mums jau ramiau“. Mes: „O gal norit, kad dar ką nors padainuotumėm?“. „Jūs net neklauskit, jūs tik dainuokit kiek tik jūs norit. Viską iš eilės galit, viskas labai gražu“. Jų veidų išraiškose ir žibančiose akyse matėsi, kaip jos norėjo mus įtikinti, kad mes neklausinėtume, o tiesiog būtume ir dar bent truputį palaikytume joms kompaniją. Koks liūdesys ir nusivylimas pasirodė jų veiduose, kai trys iš mūsų atsistojo ir pasakė, kad eina į kitą palatą, mat mes nutarėme, kad vienoje vietoje per daug žmonių ir geriau pasiskirstyti, o jos pagalvojo, kad mes jau išeiname.

Gali būti nelengva suprasti, ką jaučia žmogus, kuris mėnesį guli toje pačioje lovoje, kuris pasikalba tik su palatos drauge. Bėda ta, kad per pirmą savaitę visos temos jau būna apkalbėtos. Kas toliau? Klausyti, kaip kita palatos draugė kartais pradeda nerišliai kalbėti ir blaškytis, nes ji, deja, jau nebesiorientuoja aplinkoje. Bene vieninteliai lankytojai yra darbuotojas, atnešantis maistą ir slaugytoja. Yra ligonių, kurie jau nepilnai suvokia aplinką, kalba neaiškiai, triukšmauja. Trečioji palatoje gulėjusi senutė vis garsiai klausinėjo: „Kur čia aš esu? Gal kuris nors iš jūsų gydytojas? Ar galit pakviesti gydytoją?“. Mes, žinoma, atidžiai išklausėme ir sąžiningai bandėme padėti pagalbos prašančiai moteriai. Nesunku būti nuoširdžiam vieną valandą į dieną. Turbūt sunkiau tą nuoširdumą išlaikyti darbuotojams, nuolat esantiems tarp senų ir ligotų žmonių. Iš palatos draugių reakcijos galėjai suprasti, kad į šios ligonės kalbas ir prašymus reaguoti galbūt kartais jau beprasmiška. Tačiau kas yra beprasmiška?.... Trečioji močiutė beveik visą laiką buvo įsikibusi vienai mūsų savanorei į ranką ir kai kalbėjome, ir kai dainavome. O tarp jos nerišlių žodžių buvo galima išgirsti: „Nors tu palaikai man ranką...“

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Turite naudingos informacijos, pamąstymų apie socialinį gyvenimą, naujų patyrimų, kuriais norite pasidalinti su skaitytojais, siųskite „SociumasLT“ redakcijai el. paštu: sociumas@delfi.lt.

Sociumas LT
Dalintis:
Susiję straipsniai:
PARAŠYKITE SAVO KOMENTARĄ
Yra 13 komentarų
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė
Savaitės klausimas
Pradėti verslą ir, jei jis nesiseka, reikia mokėti laiku pasitraukti. Norint tai pastebėti, reikia turėti verslumo ir sugebėti reaguoti į pokyčius.
Kalbėjo
Inga Juknytė-Petreikienė, Vilniaus kooperacijos kolegija
...
...