Didžiosios metų šventės žmones sujaudina ir jie imasi daryti gerus darbus. Tuo metu dažnai atsigręžiama į vaikus, kurie neturi tėvų arba dėl apribotų tėvystės teisių su jais negyvena.
Sociumas LT sulaukia žmonių istorijų, kuriomis jie pristato savo patyrimus ir nori su kitais DELFI skaitytojais pasidalinti gerąja ir blogąja patirtimi, kaip sėkmingai pasiekti užsibrėžtus tikslus ir įgyvendinti savo svajones.
Pateikiame vieną skaitytojų siųstų istorijų:
Žmonės norėdami parodyti dėmesį dalinasi su vaikais tuo, ką turi. Vieni atiduoda savo daiktus ar dovanoja naujus, kiti vyksta lankyti globos įstaigų auklėtinių ir apipila juos smulkiomis dovanomis ar saldainiais. Tačiau, ar dažnas mūsų susimąstome, ką tokie vienetiniai vizitai duoda šiems vaikams ir ko jiems reikia iš tiesų?
Valandą ar kelias praleidę vaikų globos namuose žmonės grįžta jausdamiesi padarę gera – nuvežė kokią dovanėlę, pasidalino dėmesiu su vaikais, pabendravo su jais ir atsisveikino iki kitų Kalėdų. Taip vaikus lanko įmonių darbuotojai, organizacijų kolektyvai ar susibūrę bendraminčiai. Tačiau ką vaikams veikti likusį metų laiką? Laukti kitų švenčių ir gyventi toje aplinkoje, kur artimiausias žmogus yra auklėtojas?
Labai mažai žmonių suvokia, kad vaikų globos namų auklėtiniams yra reikalingas nuolatinis dėmesys. Ne dovanomis galima priversti vaiką šypsotis, o eiliniu apsilankymu pas juos. Vieną sykį apsilankę vaikams suteikiame viltį, kad jie turės naujų draugų. Deja, tie patys žmonės pas juos atvyksta retai. Vis dėlto, yra tokių, kurie paskiria savo laiką tiems vaikams ir sutinka tapti tokių vaikų krikštatėviais vien dėlto, kad galėtų nuolat bendrauti su vaiku, atvykti aplankyti ar net susitvarkius reikalingus dokumentus pasiimti vaiką iš globos namų pasisvečiuoti šeimos aplinkoje.
Nemenčinėje įsikūręs „Vaikų ir paauglių socialinis centras“ šį pavasarį sukūrė didžiulę šventę – buvo krikštijama 19 vaikų. Kiekvienas jų turėjo savo krikštatėvius, su kuriais visą dieną bendravo, žaidė, aprodė kaip gyvena ir ką veikia. Ir neretai iki krikštynų nei vaikai pažįsta savo krikštatėvių, nei krikštatėviai būna susipažinę su vaikais. Daugeliui kyla klausimas, kam to reikia? Kokia iš to nauda?
Labai mažai žmonių suvokia, kad vaikų globos namų auklėtiniams yra reikalingas nuolatinis dėmesys.
Tą dieną vilnietis Jonas į savo krikštavaikių gretas priėmė dar vieną vaiką – minėtų globos namų auklėtinį. Kartu su visais draugų, giminaičių pakrikštytais vaikais vyriškis turi jau 9 krikštavaikius. Dalis jų jau užaugę ir jiems jau nebereikia tokio dėmesio. Tad laiką ir koncentraciją galima skirti tiems vaikams, kuriems toks dėmesys kartais būna net nepatirtas. „Jeigu aš galiu daryti vaikus laimingus, aš tai ir darysiu“, – aiškiai sako Jonas. Tikėtina, kad tądien visi krikštatėviai susirinkę Nemenčinės miesto Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje galėtų pasakyti tą patį.
Praėjus jau mėnesiui nuo krikšto dienos, globos namų auklėtiniai gali mėgautis nuolatiniu dėmesiu, kurį jiems skiria jų naujieji krikštatėviai. Ir nesvarbu, ar tu gyveni Vilniuje, ar kaskart važiuoji dešimtis ar šimtus kilometrų, vaikams tai vienodai teikia džiaugsmą. Jiems svarbiausia yra saugumas. Artumas ir buvimas šalia pasiteisins tuo atveju, jeigu tai bus daroma nuolat, tai bus daroma nuoširdžiai ir jeigu vaikas galės pajusti šią šilumą dažniau nei keletas apsilankymų per metus.
Taip, tapti krikštatėviu – tai įsipareigojimas ir atsakomybės prisiėmimas. Juo labiau, kad globos namų auklėtiniams krikštatėviai tampa bene artimiausiais žmonėmis. Tačiau šie žmonės prisiima atsakomybę tam, kad ištaisytų biologinių tėvų klaidas ir leistų šiems vaikams užaugti visavertėje aplinkoje. Tiesiog ruošdamiesi keliauti į globos namus, pagalvokite apie vaikus ir galbūt nuspręsite rasti laiko apsilankyti ir antrą, ir trečią sykį.
