„Bet, ką aš galiu padaryti? Juk vienas lauke – ne karys ir nuo manęs niekas nepriklauso“, - dažnai girdime jauno žmogaus dvejones, kurias dažnai lydi nusivylimas valdžios sprendimais ar bendruomenės apatija. Mūsų šalyje vyrauja nuostata, esą jaunimas yra neveiklus ir nemotyvuotas. Kultūros centro „In Actio“ prezidentas Andrius Bečys neigia šį įsitikinimą.
Pokalbio metu vyras nenustoja kartoti, kad jaunas žmogus gali daug, tik jis turi būti išgirstas ir turėti bendraminčių.
Papasakokite plačiau apie organizacijos „In Actio“ veiklą, viziją.
Kultūros centras „In Actio“ visą savo veiklą grindžia žmogaus teisių ugdymu ir kultūrų dialogo skatinimu. Mes tikime savo misija šviesti ir taip prisidėti prie geresnės Lietuvos, Europos ir net pasaulio kūrimo, o tokios vizijos pagrindinis matas yra žmogus ir jo teisės. Norime, kad skirtingų kultūrų žmonės daugiau bendrautų, sužinotų vienas apie kitą ir vertintų ne tik savo, bet ir kito tapatybę. Įgyvendindami savo projektus labai daug dėmesio skiriame jaunimui, nes jis labiausiai yra linkęs atrasti, pažinti ir kurti.
Ateityje mes sieksime, kad „In Actio“ taptų kultūrų tiltu, centru, kuriame Lietuvos žmonėms atsivertų pasaulio kultūrų grožis, o pasaulis sužinotų apie Lietuvos žmones. Šį kultūrinį dialogą plėtosime ir per savanorystės programas. Jau dabar mūsų kultūros centre savanoriauja jaunuoliai iš Palestinos ir Portugalijos, kiek anksčiau buvo atvykę savanoriai iš Egipto ir Rumunijos.
Kaip kilo mintis įkurti tokia veikla užsiimančią organizaciją? Kaip atrodė patys pirmieji organizacijos žingsniai?
Kultūros centras „In Actio“ savo veiklą pradėjo 2006 metais. Per šiuos šešerius metus organizacija nuolat augo ir stiprėjo. Pradėję nuo jaunimo mainų organizavimo, vėliau šia patirtimi pradėjome dalintis ir su kitomis organizacijomis, rengėme seminarus ir mokymus.
Bėgant metams sėkmingai vystėmės ir plėtėme kultūros centro veiklą. Šiandien mūsų organizacijoje jau savanoriauja trys jaunuoliai iš užsienio, taip pat koordinuojame įvairius nevyriausybinių organizacijų tinklus, kurių svarbiausieji yra Lietuvos – Palestinos NVO tinklas bei Annos Lindh nacionalinis organizacijų tinklas. Organizuojame nacionalinius ir tarptautinius mokymo seminarus, kurie yra skirti žmonėms, dirbantiems su jaunimu.
Deja, mūsų šalyje nevyriausybinių organizacijų veikla nėra taip skatinama, kaip Skandinavijos šalyse. Tad ir Kultūros centro „In Actio“ pradžia buvo sunki. Bet motyvacijos visada suteikdavo savanoriai, jų nuoširdus ir reikalingas darbas mus įkvepia ir toliau siekti užsibrėžtų tikslų.
Ar jaučiamas lietuvių susidomėjimas organizacijos siūlomais projektais?
Manau, kad kiekvieno projekto sėkmė labiausiai ir priklauso nuo žmonių susidomėjimo. Todėl daug dirbame, kad projektai būtų ir įdomūs, ir naudingi savo edukacine prasme.
Prisipažinsiu, kad pritraukti lietuvius, o ypač jaunimą, nėra lengva. Tačiau pastebime teigiamų poslinkių – lietuviai atranda savanorystę. Ypač mus džiugina, kad tarptautinė savanorystė įgauna pagreitį – į Lietuvą noriai vyksta ne tik kitų šalių savanoriai, bet ir lietuvaičiai drąsiau išvyksta savanoriauti svetur.
Kodėl šiuo metu didžiausią dėmesį kreipiate savanorystės plėtrai Azijos žemyno šalyse? Kuo patraukė šie kraštai?
Prieš ketverius metus mūsų kultūros centras pradėjo bendradarbiauti su arabų kraštais. Mūsų pasiekimas – kultūros centre „In Actio“ savanoriavęs egiptietis, vėliau atvyko savanoris iš Palestinos. Šie žmonės prisidėjo prie mūsų organizacijos augimo, atsivežė ne tik nuoširdų norą susipažinti su Lietuvos kultūra, bet ir Lietuvos žmonėms suteikė galimybę artimiau susipažinti su savąja. Ši sėkmė mus ir paskatino ieškoti bendradarbiavimo galimybių bei dairytis dar toliau – Azijos link.
Pasaulyje, o kartu ir Lietuvoje, vyksta daug pokyčių. Matome, kaip staigiai keičiasi ekonomikos, geopolitikos, kultūrų svertai. Šiandien į Aziją, o ypač į Kiniją ir Indiją yra nukrypusios pasaulio akys. Vilioja kultūrinių atradimų ir verslo bendradarbiavimo galimybės. Tačiau šiame žemyne gausu ir socialinių problemų. Matyt, todėl daug išeivių iš Azijos įsikuria Europos šalyse. Tenka apgailestauti, kad labai dažnai tokios bendruomenės tampa uždaros, o dėl menkų tarpkultūrinio dialogo sąlygų, jos yra žmogaus teisių pažeidimų ar net agresijos epicentru. Tad bendradarbiavimas su Azijos žemyno organizacijomis mums padės išvengti didelių problemų ateityje, o kartu ir plės abipusį supratimą bei kultūrinį akiratį.
Ar užsienio savanoriams nėra sunku apsiprasti ir savanoriauti visiškai kitoje kultūrinėje aplinkoje? Kas labiausiai žavi, o kokie momentai būna patys sunkiausi?
Galiu patikinti, kad nėra lengva. Ir kalbos barjeras, ir mūsų įpročiai, ir vietinė kultūra, papročiai, įstatymai – viskas gali kelti keblumų. Įsivaizduokite, kas nutinka, kai viskas susideda į vieną! Svarbu tam pasiruošti ir būti atviram. Sunkiausias laikotarpis, paprastai, prasideda po 2 savaičių ir gali tęstis iki kelių mėnesių. Tai nutinka, kai pasibaigia atradimo džiaugsmo euforija ir prasideda kasdieninis gyvenimas. Kyla sunkumų ir pakeitus gyvenamąją aplinką ir dėl to, kad su giminėm bei draugais tenka bendrauti tik internetu. Pasitaiko ir kuriozinių situacijų, kurios dažnai kyla dėl komunikacijos spragų. Turėjome atvejį, kai vienas savanoris pirko bilietą į Kernavę, o atsidūrė Kretingoje.
Vienok, šie nauji iššūkiai savanoriui padeda sustiprėti ir tapti brandesne asmenybe. Savanorystė svečioje šalyje leidžia pažinti jos vidinį gyvenimą, pajusti kultūros pulsą ir aplankyti vietas, kurių nemato turistai, o jos dažniausiai būna įdomesnės už tas, kurias lengvai galime rasti turistų giduose. Savanorystės žavesys slypi detalėse, kurių niekada nepastebėsite lankydamiesi šalyje trumpai.
