Įsidarbinti neįgaliajam Lietuvoje sunku, bet įmanoma. Tačiau pagrindinis reikalavimas – pačio neįgaliojo motyvacija ir noras dirbti - tokią mintį išsakė ketvirtadienį DELFI konferencijoje dalyvavusi Lietuvos žmonių su negalia prezidentė Rasa Kavaliauskaitė.
Atsakinėdama į skaitytojų klausimus R. Kavaliauskaitė pasiguodė, kad neįgaliųjų situacija Lietuvoje, lyginant su užsieniu, vis dar bloga, bet džiaugėsi, kad situacija nors ir lėtai, bet gerėja.
Trukdo nuomonė ir motyvacijos stoka
Viena svarbiausių neįgaliųjų problemų – visuomenės nuomonė. „Sovietmečiu vyravo gana neigiamas požiūris apie neįgaliuosius. Jiems tebuvo mokamos pašalpos arba pensijos ir apie jokį jų integravimą į visuomenę ar darbo rinką nebūdavo net kalbos. Atgavus nepriklausomybė situacija iš karto taip pat nesikeitė, nes šalis turėjo daug didesnių problemų. Iki įstojimo į Europos Sąjunga (ES) buvo šiokių tokių pokyčių, bet tik ES reikalavimų, įstatymų ir direktyvų dėka situacija ėmė greitai kisti. Pasikeitė valdininkų požiūris į neįgaliuosius, lėtai keičiasi ir visuomenės požiūris, bet į samonę įaugusi nuomonė – gaji. Ji kinta labai lėtai, todėl į neįgaliuosius vis dar žiūrima neigiamai“, - aiškino Lietuvos neįgaliųjų sąjungos prezidentė.
R. Kavaliauskaitės nuomone, Lietuvoje jau egzistuoja gana gera neįgaliųjų įdarbinimo įstatymų bazė, darbdaviams sudaromos geros sąlygos juos įdarbinti, daugėja socialinių įmonių, bet neįgaliesiems įsidarbinti sunku. „Atėjus į pokalbį neįgaliajam – suveikia visuomenės nuomonė stereotipai. Jeigu Skandinavijos šalyse pirmenybė yra teikiama būtent neįgaliesiems, tai pas mus atvirkščiai. Darbdaviai vis dar prisibijo įdarbinti negalią turinčius žmones“, - dėstė moteris.
Tačiau egzistuoja ir dar viena problema – pačių neįgaliųjų motyvacija dirbti. „Per sovietmetį ir vėliau žmonės priprato prie pašalpų ir nebeturi noro keisti savo gyvenimo. Lygiai taip pat kaip dažnai šnekama apie bedarbius. Taip pat labai sunku pasikeisti ir žmonėms, kurie tampa neįgalūs po avarijos ar kitos nelaimės. Žmonės tampa depresyvūs, nenori nieko veikti“, - apie motyvacijos stokos priežastis pasakojo pati negalia turinti R. Kavaliauskaitė, - Svarbiausia savyje atrasti noro, atrasti tos visiems reikalingos motyvacijos. Turint užsispyrimo darbą rasti tikrai įmanoma“.
Tik ES reikalavimų, įstatymų ir direktyvų dėka situacija ėmė greitai kisti. Pasikeitė valdininkų požiūris į neįgaliuosius, lėtai keičiasi ir visuomenės požiūris.
Šiuo metu Lietuvos darbo rinkoje dirba apie 46 tūkst. negalią turinčių žmonių. Iš jų apie 3,5 tūkst. dirba socialinėse įmonėse. „Skaičiai tikrai nemaži ir rodo, kad darbą rasti įmanoma. Svarbiausia nenuleisti rankų ir vis mėginti“, - aiškino R. Kavaliauskaitė. Ji patikino, kad visi negalią turintys žmonės ir norintys įsidarbinti gali kreiptis į Lietuvos neįgaliųjų sąjungą ir jiems bus suteikta visokeriopa pagalba.
Trūksta dialogo su darbdaviais
Dažnai darbdaviai mano, kad priėmus į darbą neįgalųjį, kolektyve atsiras problemų, tačiau gali atsitikti ir priešingai. „Negalią turintys ir darbo ieškantys žmonės būna itin motyvuoti. Darbe jie paprastai būna daug stropesni, mažiau skundžiasi, yra labiau lojalūs, nes vertina savo darbo vietą ir žino, kad kitą rasti gali būti sunku. Toks jų elgesys gali užkrėsti ir kitus. Atmosfera įmonėje gali tik pagerėti“, - įsitikinusi R. Kavaliauskaitė.
Paklausta apie profesinės reabilitacijos programas ir ar jos padeda neįgaliesiems, Lietuvos neįgaliųjų sąjungos prezidentė neslėpė savo nusivylimo: „Profesinės reabilitacijos sistema neefektyvi. Žmogus gal ir įgauna įgūdžius, bet nėra jokio ryšio tarp profesinės reabilitacijos ir darbdavių. Pabaigęs mokymus žmogus neturi kur eiti dirbti ir vėl grįžta į namus. Labai reikia tos tarpininko grandies. Rengiama daug specialybių, bet trūksta pačių paklausiausių. Turėtų būti rengiamos darbo praktikos, tai galbūt padėtų įsidarbinti. Būtent tokia sistema veikia Norvegijoje. Kol darbdaviai nebus įtraukti į sistemą, tol sistema bus neefektyvi“.
