Sociumas LT sulaukia žmonių istorijų, kuriomis jie pristato savo patyrimus ir nori su kitais DELFI skaitytojais pasidalinti gerąja ir blogąja patirtimi, kaip sėkmingai pasiekti užsibrėžtus tikslus ir įgyvendinti savo svajones.
Pateikiame vieną skaitytojų siųstų interviu su Justina Žebeliene:
Esate Lietuvos kurčiųjų draugijos Panevėžio teritorinės valdybos Utenos rajono pirminės organizacijos pirmininke. Kaip patekote į šią organizaciją?
Pasiūlymą atstovauti Utenos kurtiesiems gavau visai netikėtai, kuomet man į namus paskambino buvusi pirmininkė Rita Meiduvienė (dabartinė vertėja). Dabar apibūdinčiau, kad buvo kažkokia nuojauta, likimas, intuicija, nes tai buvo metas, kuomet galvodavau, jog labai norėčiau išmokti gestų kalbą, norėčiau suprasti žmones „gyvenančius tyloje“. Tuomet man atrodė, kad kurčiųjų kalba – tai kažkokia paslaptis, mistika. Nuo tada visiškai pasinėriau į kurčiųjų pasaulį, jų kasdienybę, pradėjau domėtis iškylusiomis problemomis.
Net ir dabar negaliu nesižavėti kaip jie išreiškia savo kalbą – per mimiką ir gestus. Sunku nusakyti tą jausmą, kai įeini į kambarį, kuriame susirinkę nemažai žmonių, bet negirdi jokio šnabždesio, jokio balso ar šnaresio. Visi sėdi tylūs, susikaupę, o į pasisveikinimą atsako rankų mostais. Įspūdingiausiai atrodo akys. Jose gali išskaityti džiaugsmą, meilę, liūdesį. Ir sunku suvokti, kad šie žmonės niekada negirdi jokio paukščio čiulbesio, vėjo judinamų medžių lapų šnaresio, žiogo čirškimo ar gatve skriejančių mašinų gausmo. Svetimos jiems ir pačios gražiausios muzikos melodijos. Organizacijos kurtieji yra labai geri, nuoširdūs, paprasti žmonės.
Su kurčiaisiais bendrauji kasdien, papasakok su kokiomis problemomis jie susiduria?
Pati turiu klausos sutrikimą, suprantu neprigirdinčiuosius, tačiau visiškai negirdinčiųjų žmonių pasaulis yra visai kitoks. Kurtieji – labai įdomūs žmonės, jie mąsto, jaučia, supranta tik akimis. Dėl negalios specifiškumo kurtiesiems reikalinga nuolatinė pagalba. Juos reikia informuoti, užsiimti amatų mokymu ir ugdymu kurtiesiems suprantama gimtąja kalba – gestų kalba. Lietuvių gimtoji kalba, jiems – tai užsienio kalba arba antrinė kalba.
Didžiausia problema – tai, kad kurtieji ne visada gauna reikiamą informaciją ir pagalbą. Jie negali naudotis girdintiesiems prienama informacija (pavyzdžiui klausytis radijo), taip pat visavertiškai bendrauti su visuomenės nariais, nes labai retas girdintysis moka lietuvių gestų kalbą. Tai lemia kurčiųjų socialinę atskirtį. Džiaugiuosi, kad Utenoje yra dvi vertėjos: Rita Meiduvienė ir Zita Zubavičienė. Jų dėka kurtiesiems ir neprigirdintiesiems lengviau integruotis į visuomenę.
Moterys teikia nemokamas paslaugas, padėdamos užpildyti reikiamus dokumentus visose švietimo ugdymo, sveikatos priežiūros, socialinėse įstaigose, įvairiose teisėsaugos institucijose, bankuose, verslo įmonėse ir t.t. Būna ir taip, kad gestų kalbos vertėjos padeda kurtiesiems ir jų šeimos nariams susikalbėti tarpusavyje, nes ir dabar dauguma tėvų nenori pripažinti, kad kurčiam vaikui reikalinga gestų kalba. Tokiems tėvams tenka paaiškinti, kad jų vaikas mąsto erdviškai. Gestų kalbos svarbumą tėvams turėtų paaiškinti darželiuose, mokyklose dirbantis socialinis pedagogas. Jei tėvai patys nesimoko gestų kalbos ir nemoko jos vaikų, vėliau kyla nesusikalbėjimo problemos.
Aš gestų kalbos mokausi kiekvieną dieną, jos moko organizacijoje esantys kurtieji. Nors kartais, atradus laiko, bandau žinių semtis ir iš gestų kalbos vadovėlio. Tačiau, net ir gestų kalba skiriasi tarp kurčiųjų, to priežastis – gestų skirtumai, kuriems išsiaiškinti reikia laiko.
Ką kurtieji veikia jūsų draugijoje? Kokie yra kurčiųjų darbai? Kokiomis savybėmis jie išsiskiria?
Labai svarbu užtikrinti kurčiųjų savarankiškumą, socialinę integraciją, skatinti dalyvavimą visuomeniniame, kultūriniame gyvenime bei naujų darbo vietų kūrimą. Organizacijoje jiems atsiveria visos galimybės: čia kurtieji ir neprigirdintieji renkasi ne tik bendrauti, bet taip pat čia švenčiamos šventės, visus metus vyksta menų užimtumas, amatų mokymas ir ugdymas, dalyvaujant įvairiose šventinėse mugėse yra galimybė užsidirbti. 2011 metais Utenos rajono savivaldybės dėka pasitelkėme į pagalbą tekstilininkę Edita Bugvilionytę, kuri mokė vilnos vėlimo paslapčių. Jos dėka 2012 m vasario 13 – kovo 10 d. vykusi Utenos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų paroda tapo turtingesnė.
Utenos kurtieji savo kurtais darbais prisidėjo prie daugelio mugių ir labdaros akcijų.
Savo rankdarbiais stebino ne vieną organizatorių ir dalyvius. Žmonės dirbantys su neįgaliaisiais pastebi, kad jie ypač gerai atlieka darbus, reikalaujančius kruopštumo ir tikslumo. 2010 lapkritį vykusioje atvirų durų dienoje, Utenos vaikų socialinio ir ugdymo centre, Utenos kurtieji vaikams padovanojo 54 megztus gaminius (šalikėlius, kepuraites, pirštines ir t.t.). 2010 gruodį ,,Kalėdinėje Vilties mugėje“, kuri vyko Vilniuje, rinkome pinigus vaikams turintiems žymius kompleksinius intelekto, judesio ir padėties sutrikimus. Pinigai buvo skirti valgymo instrumentams, kurie kiekvienam vaikui gaminami individualiai. 2011 gruodį Vilniuje vyko „Kalėdinė Vilties“ mugė. Šioje mugėje surinkti pinigai buvo skirti taktilinėms knygelėms, skirtoms 2-5 metukų akliems ir silpnaregiams vaikams. Utenos kurtieji ir prie šios akcijos prisidėjo pinigėliais bei padovanojo 2 taktilines knygeles.
Šiuo metu organizacijos kurtieji ir neprigirdintieji planuoja sudalyvauti dar vienoje gražioje labdaros akcijoje – benamių gyvūnų globos namams siūti guolius, „namelius“, rūbelius, prijuostes sterilizuotoms ar po kitokių operacijų sveikstančioms katėms.
Pati esi tautodailininkė. Kokius darbus kuri?
Visada pasižymėjau veržlumu, dvasingumu. Sakyčiau, kad man sekėsi visai neblogai dalyvaujant įvairiuose respublikiniuose mados ir grožio konkursuose. Viskas būtų gerai, tačiau, Lietuvoje, kaip menininkei darbą susirasti buvo sunku, atrodė beveik neįmanoma, kuomet turi dar ir klausos negalią. Todėl dirbdama Utenos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų organizacijoje savo žmones visiškai suprantu. Suteikta galimybė užsidirbti yra labai vertinama.
Prisimenu savo pirmąją parodą. Tai buvo 2004 m., kurios pristatymas vyko Dauniškio gimnazijoje, Tauragnų muziejuje, Utenos Kraštotyros muziejuje ir Utenos kolegijoje. Net ir dabar, prabėgus nemažai laiko, man darbai visi vienodai brangūs. Dar studijuodama Utenos kolegijoje, sukūriau savo autorinę drabužių kolekciją „Psivaikščiojimas dviese“, kuri 2006 m. lapkritį Jaunųjų Lietuvos dizainerių madų šou „Dizaino dienos 2006“ buvo įvertinta II vieta. Ši kolekcija jau kitais metais respublikiniame konkurse „Mano idėja Europai“ užėmė trečiąją vietą, o tais pačiais metais Utenos regiono kūrybinių industrijų forume-konkurse „Bobų vasara 2007“ pelnė dvi nominacijas: „Kūrėjo iššūkis“ ir „Grand Prix“ (pirmoji vieta).
Komisijai vadovavo dizaineris Aleksandras Pogrebnojus. 2008 m. kolekcija „Pasivaikščiojimas dviese“ buvo pristatyta tarptautinėje parodoje „Baltijos tekstilė ir oda“. Drabužių kolekcijoje atspindi skirtingų žmonių nuomonių, elgsenos, mąstymo skirtumai. Kiekvienas kolekcijos drabužių ansamblis savitas savo simboline reikšme, subtilus ir turtingas spalvomis, ornamentais. Tai kartu pasivaikščiojimas ir po liaudies meno simbolių pasaulį, analizuojant ornamentų kaip ženklų prasmę. Į kultūrą įeina ne tik etnografiniai kostiumai, bet ir padavimai, mitai, šokis, dainos, net ir kaukės, papuošalai. Tad šioje kolekcijoje išskirtinę vietą užima ir keramikiniai papuošalai, suteikiantys drabužiui individualumo, bei puošnumo, o žmogui – saugumo jausmą.
Nuo 2010 metų, noriai esu priimama į jungtines parodas su tautodailininkais, amatininkais, parodose eksponuoju lininius drabužius, savo kurtus aksesuarus. Visai neseniai, mano darbus pastebėjo Lietuvos grupė „Thundertale“, kuriems įvykdžiau keletą užsakymų. Vasarą prekiauju lininiais gaminiais įvairiose mugėse.
Neseniai įvyko kurčiųjų paroda-mugė. Kokie įspūdžiai?
2012 metų vasario 13 – kovo 10 dienomis vyko pirmoji Utenos kurčiųjų ir neprigirdinčių žmonių paroda – mugė. Tai pirmoji tokio pobūdžio paroda-mugė, kurioje organizacijos nariai galėjo parduoti savo darbus. Parodos lankytojai, įsigydami rankdarbius galėjo ne tik paremti kurčiųjų organizaciją, bet ir leisti užsidirbti kurtiesiems ir neprigirdintiesiems taip paskatinant juos toliau kurti ir dirbti. Parodos metu buvo galima pamatyti įvairios tematikos kūrinių: pintus krepšelius, dekoruotus indus, „papjė – mašė“ dėžutes, veltus karolius, nertas servetėles, kaukes, seges, žaislus, lininius maišelius ir rūbus, „origami“ gulbes ir gėles. Viso buvo eksponuojama 240 rankų darbo kūrinių.
Didelio žiūrovų susidomėjimo susilaukė kurčiųjų kūrėjų Stasės Pakenienės, Rimos Briedienės, Ramūnės Briedienės, Dianos Cibulskienės, Kristinos Žvirblytės, Vaido Žebelio popieriaus lankstiniai, dekoruoti indai, papuošalai, Rimanto Pakenio pinti krepšeliai. Taip pat buvo pristatyta ir mano jau minėta rūbų kolekcija „Pasivaikščiojimas dviese“. Į Utenos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų parodą viso pakviesta buvo apie 130 žmonių. Sulaukėme svečių iš Panevėžio, Kauno, Vilniaus, Kupiškio. Parodoje svečiavosi Lietuvos kurčiųjų draugijos prezidentė Roma Klečkovskaja, Vilniaus ir Panevėžio reabilitacijos centrų direktorės Inga Minkevičienė ir Alina Juciuvienė, Utenos savivaldybės atstovai ir kiti garbingi svečiai.
Parodos metu, buvo įteikiami padėkos raštai tiek rėmėjams, kurie padarė parodą gražesne ir turtingesne, tiek organizacijos kurtiesiems ir neprigirdintiesiems, aktyviai prisidėjusiems prie labdaros akcijų ir mugių. Utenos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų draugija kviečia visus, turinčius klausos negalią žmonės jungtis prie jų visuomeninės organizacijos, ypač jaunimą, kad jis galėtų kabintis į gyvenimą ir aktyviai leistų laiką.
Po parodos-mugės žmonės liko sužavėti, džiaugėsi parodos originalumu, gausumu, kruopštumu ir šiltais darbais. Linkėjo niekados nesustoti, neprarasti kūrybiškumo, kantrumo ir meilės įgyvendinant naujas idėjas.
