Į vaikų širdis globėjai atveria meilės duris

Viešnagė giminystės ryšiais nesusijusius berniukus globojančios Dianos Rumbutienės ir jos vyro Rimanto namuose Adutiškyje nebuvo ilga. Bet jos pakako pajusti, kiek meilės yra įdėta į šiuose namuose gyvenančių žmonių širdis.

Vos pravėrus jų namų duris, į atėjusįjį susminga nustebusios berniuko akys. Eduardui dar nėra poros metų. Ir nepažįstamo žmogaus kaklą jo rankos apsiveja akimirksniu. Smalsu?

Šiemet sausį gimęs jo brolis, pamatęs ties juo palinkusį žmogų, ne ašaromis, bet krykštavimu ir sparčiu trepsėjimu į vežimėlio galą pradeda prašytis ant rankų.

Rumbučiai iš Švenčionių vaikų globos šiuos du mažylius atsivežė prieš tris mėnesius. Tad Dianai norom nenorom tenka lyginti juos su pirmosiomis globotinėmis, – sesutėmis, neseniai sugrįžusiomis ne į vaikų namus, bet, laimei, pas savo mamą.

„Eduardas labai žingeidus, bet dar nekalba. Gal todėl, kad berniukai apskritai pradeda kalbėti vėliau. Mergaitės, kurias globojau, tokio amžiaus jau tauškėjo. Ir net mokėjo valgyti su peiliu ir šakute“, – sako Diana.

Mergaitės, anot buvusios jų globėjos, augo, atidžiai stebėdamos visa, kas vyksta greta. Ir mokėsi, atkartodamos tai, ką darė aplink jas besisukiojantys suaugusieji.

Diana jas pradėjo globoti 2010-aisiais, kai vienai buvo aštuoni mėnesiai, kitai – dveji metai. Tuo metu ji pati dar dirbo siuvėja. Todėl viena neįstengė visur suskubti, ir samdė auklę.

Moteris neslepia: globoti vaikus – sunku. Todėl užauginusi pirmąsias globotines, atsitraukė nuo „valdiško“ darbo, ir naujiesiems mažyliams prižiūrėti paėmė vaiko priežiūros atostogų.

„Padedu tik savo – Švenčionių rajono vaikams. Ir globoti imu tik mažylius – vaikus iki trejų metų, ir iš vienos šeimos. Nes žinau, kad vyresni vaikai atmintyje išsaugo tai, kas vyksta. Ir ilgiau užsibuvus pas laikinuosius globėjus, ryšius nutraukti būtų labai sunku.

O ir laikas įtėviams surasti, kai vaikai jau būna persiritę per ketverius metus, yra pats tinkamiausias. Tokio amžiaus jie nesunkiai pritampa naujoje šeimoje“, – sako Diana.

Jos teigimu, iki ketverių metų apskritai yra labai svarbus vaikų raidos etapas. Ir šeima, net jei ji – laikinoji, jam turi ypač daug teigiamos įtakos. Meilė, prieraišumas, saugumas – tai jausmai, kurių patirti globos namuose vargu ar įmanoma.

Pašalpa nesukrauna turtų

Adutiškio miestelis – lyg perregimas. Žmonės vieni kitus pažįsta lyg būtų kartu ne vieną sriubos dubenį susrėbę. Tačiau, kaip visad, greiti žvalgytis į kitų kišenę.

Diana pati tai netruko patirti, kai prieš pustrečių metų globotinės suklego jos namuose. Bet ar įmanoma praturtėt maždaug iš 500 litų, per mėnesį gaunamų už laikinąją vaikų globą?

„Ėmiau paskolą, kad galėčiau supirkti viską, ko reikia auginant vaikus. Tąkart mergaitėms reikėjo ne tik lovelės ar patalynės. Reikėjo ir drabužėlių: visko iškart“, – pasakojo moteris.
Drabužėlius ji perka tik iš antrų rankų. Išaugtus palieka ateičiai, – kitiems, būsimiems globotiniams.

Tačiau kūdikių daiktai, drabužiai ar maistas suėda tik globos pinigus. O visam kitam reikia globėjų širdies. Ne pinigai sūpuoja naktimis virkčiojančius mažylius. Ne jie veža pasiligojusius pas gydytojus. Ir ne jie glaudžia prie savęs, kai kūdikių akyse ašaros kaupiasi iš įgimto meilės ilgesio.

Įkalbėjo ir vyrą

Rimantas, Dianos vyras, šiuo metu neša visą namų išlaikymo naštą. Ir, atrodo, seniai susitaikė su Dianos užmoju globoti svetimus vaikus.

Tačiau tą padaryti jam nebuvo paprasta. Svetimi vaikai namuose, kur ir taip – ankštoka? Žmonos idėjai Rimantas prieštaravo. Tačiau sumanios moters pastangos nenuėjo veltui.

„Skatinau jį. Prašiau, kad atėjęs kartu į būsimiems globėjams skirtus kursus nors pasiklausytų, kaip auklėti vaikus. Nes man atrodė, kad jei jau imi globoti vaiką, turi jam atskleisti ir visų šeimynykščių santykius, parodyti, kad šeimoje yra ne tik mama, bet ir tėvas. Įkalbėjau Rimantą. O vėliau kursai jį „užkabino“, – pasakojo Diana.

Ji žino: vaikai pamiršta kūdikystėje matytus veidus, bet atmintyje išsaugo daugybę patirčių. Ir vėliau, užaugę, tam tikrose situacijose atkuria ir pasinaudoja tuo, kas svarbiausia.

Pati Diana nebuvo globos naujokė. Socialinio darbo studijas baigė Vilniaus universitete, dirbo socialinį darbą Adutiškio seniūnijoje.

Tas darbas padėjo perprasti ir tai, kad gyvenimas sumaišo kortas, ir teorinės žinios jame prasilenkia su realybe.

„Pamenu, kaip paskaitose buvome mokomi to, kad vaikų, gyvenančių globos namuose, negalima iš karto atiduoti laikiniesiems globėjams. Esą, biologiniai tėvai, matydami, kad jie auga geresnėse socialinėse sąlygose, nebenorės jų susigrąžinti.

Dabar, turėdama patirties, galiu tai paneigti. Svarbiausia, kad žmogus, kuris laikinai ima globoti vaiką, ne savintųsi jį, bet augintų norėdamas, kad jis grįžtų į biologinę šeimą. Tokia nuostata padeda daug nuoširdžiau bendrauti su biologiniais tėvais“, – patirtimi dalinosi Diana.

Tai padeda ir motinai laikinuosius globėjus priimti ne kaip priešus, norinčius atimti iš jos vaikus. Bet kaip draugus, siekiančius jai pagelbėti. Todėl ir Eduardo bei Kajaus mamai Diana niekada neužkerta savo namų durų.

Kas nutiko, kad berniukų mama nebeįstengė pati jų auginti? Pasak Dianos, ji dar socialiai nesubrendo. Nors broliukų mamai šiuo metu kone 26 metai, ji gyvena ir elgiasi taip, tarsi būtų keturiolikos. Ir atsakomybės jausmas jos širdyje dar nesurado vietos.

Kelias link globos – ilgas

Dianai dabar – 31-eri. Tačiau kone pusę savo gyvenimo ji puoselėjo idėją, kad, kai tik galės, imsis globoti likimo nuskriaustus vaikus.

Kelias iki tol, kol idėja tapo realybe, buvo ilgas. Tačiau pastaruosius dešimtį metų ji darė viską, kad pamažu pasiektų savo tikslo. Ji studijavo Vilniaus universitete socialinį darbą, o kartu – dirbo su socialinės rizikos šeimomis.

„Kaip tik, kai atsirado etatas, atėjusi pas Adutiškio seniūną pareiškiau, kad šis darbas – mano svajonė. Prašiausi, kad priimtų, pareiškusi, kad to jie nesigailės“, – šypsodamasi, o kartu – ir stebindama savo pasitikėjimu, kalbėjo Diana.

Adutiškio seniūnijoje socialinės rizikos šeimose šiuo metu auga 24 vaikai. Iš šių vaikų gausybės Diana yra paėmusi du. Visi kiti, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali atsidurti arba globos, arba Vilniaus kūdikių namuose. Tikimybė, kad tėvai juos iš ten susigrąžintų, realiai neegzistuoja.

Ar Dianos globojami berniukai grįš pas biologinę mamą? Tokia tikimybė egzistuoja.

„Tuomet, kai vaikai paimami iš biologinės šeimos, maždaug metus laiko jie būna tam tikroje nežinomybėje. Nes metai – tai laiko tarpas, per kurį motina dar gali apsispręsti. Ir atsiimti vaikus iš globėjų ar globos namų. O vėliau teismas sprendžia, ar apriboti jos motinystės teises, ar grąžinti vaikus. Vėliau juos atgauti gerokai sunkiau“, – kalbėjo Diana.

Auklėja kaip savus

Globėjai, augindami net ir pačius mažiausius kūdikius, žino, kokią didelę įtaką mažylių raidai daro buitis.

Pavyzdžiui, Eduardas vos keletą mėnesių pabuvo Švenčionėlių vaikų globos namuose. Ir netruko perprasti jų elgesio taisykles. Juose vaikai suleidžiami žaisti į kambarį. O jame sužino tik tiek, kad galima daryti bet ką ir bet kaip.

Kai Diana su Rimantu Eduardą atsivežė į savo namus, į naują aplinką vaikas reagavo kaip į didelį žaidimų kambarį. Reikėjo laiko, kad jis įsisąmonintų, jog yra tam tikros ribos, kad ne kiekvieną daiktą galima imti. Ir kad dauguma jų apskritai yra neliečiami.

„Yra ir klaidingų nuostatų, esą, globotinų visai negalima bausti, nes jie ir taip yra nuskriausti gyvenimo. Ne, tokius vaikus reikia mylėti, bet negalima jų auginti be taisyklių ir gailėti dėl to, kad jie neturi tėvų. Vis dėlto juos reikia rengti gyvenimui. O ir bausmės tokiais atvejais yra neišvengiamos“, – kalbėjo Diana.

Vien tik pastatymas į kampą – atskyrimas nuo žmonių jiems yra didžiulė bausmė. Bet ja nereikia piktnaudžiauti.

„Tris kartus įspėju. Jei matau, kad Eduardas tai ignoruoja, tuomet tenka statyti į kampą. Pavyzdžiui, mūsų namą iš trijų pusių supa gatvės. Tad vaikas privalo įprasti ir žaisti tik saugioje teritorijoje.

Vaikams ypač patinka būti kieme. O jei berniukas bėga link kelio, privalau drausminti. „Eisim namo“, – įspėju. Jei triskart nepaklausė, tenka tą ir daryti. Kaip beklyktų, kaip bebūtų gaila, kiek beplyštų širdis, taisyklių nevalia laužyti.

Visi vaikai, kuriuos globojau, griūdavo ant žemės ir klykdavo, ypač – pirmosiomis dienomis. Ir tą laiką, ypač pirmąjį – adaptacijos mėnesį reikėjo ištverti ir jiems, ir mums, globėjams“.

Globa – patikrinta ne tik laiko

Kokių užduočių tenka įvykdyti tam, kad žmonės galėtų globoti giminystės ryšiais nesusijusius vaikus?

Pasak Dianos, yra daugybė reikalavimų, bet svarbiausia yra motyvacija. „Galbūt buities sąlygos pas mus ir nėra tobulos. Bet man pavyko pelnyti pasitikėjimą, dirbant socialinį darbą su socialinės rizikos šeimomis.

Tačiau daug svarbiau, nei buitis, yra motyvas, dėl ko šeima imasi globoti vaiką. Yra ta motyvacija ar ne, tai junta ir vaiko teisių apsaugos darbuotojai, ir tie, kurie pagal klausimynus vertina kandidatus į globėjus“, – sakė D. Rumbutienė.

Įveikus šį barjerą, abiems globėjams tenka baigti ir GIMK įžanginius mokymus. Jie trunka tris mėnesius, porą trejetą kartų per savaitę.

Mokymų metu tenka įvertinti ne tik savo nuostatas. Juose daug informacijos suteikiama apie vaikų raidą, auklėjimą. Pasak Dianos, kursai padeda suprasti ir tai, kad globotinius teks auginti kitaip, nei savus vaikus. Jie suteikia ir daugiau žinių, pavyzdžiui, kaip jaučiasi vaikai, paimti iš biologinės šeimos.

Moters patirtis liudytų, kad dauguma globėjų vaikus tarsi pasisavina. Ir juos grąžinti vėliau būna ypač sunku. Ir ne tik tai. Iš tokių vaikų tarsi tikimasi naudos, dėkingumo, ir kartu keliama labai daug reikalavimų.

„Bet tie vaikai nebus tokie patys, kaip savi. Jau vien todėl, kad jų laukiama buvo kitaip, – kitaip jie buvo motinų išnešioti. Iš jų negalima tikėtis kažko ypatinga, nes po to, jiems užaugus, apimtų arba nusivylimas, arba užvaldytų pyktis“, – kalbėjo Diana.

Jos nuomone, auginant globotinius, tiesiog geriausia džiaugtis tuo, kad jie yra. Ir tuo, kad tokie yra. Nes vėliau, užaugę, jie nieko neprisimins.

Savas kelias

„Tuo metu, kai pati sugebėjau po visų asmeninių negandų atsitiesti, kai po kojomis pagaliau pajutau žemę, nusprendžiau, kad ateityje tai darysiu: globosiu tėvus praradusius vaikus“, – Diana grįžtelėjo į savo praeitį. Ji neišvengiamai padarė įtakos jos dabartiniam gyvenimui.

Vaikystėje Diana, pasak jos, nieko neturėjo: nei tikros šeimos, nei tikrų namų. Jos mama žuvo, kai mergaitei buvo vos ketveri. Augdama kartu su broliu, jie turėjo pereiti per namuose tėvo keliamą pragarą.

Tai buvo žmogus-sadistas, kuris nepraleisdavo nė dienos, kumščiais neaptalžęs savo vaikų. Diana ir jos brolis gaudavo niuksų vien už tai, kad grįžo iš mokyklos, smūgių į galvą – jei pažymių knygelėje įsiraitydavo prastesnis pažymys.

„Eidavome namo, ir žinodavome, kad tėvas lups. Nesvarbu, kad nėra už ką. Gyvenome nuolatinėje baimėje. O pagalbos tegalėjome paprašyti policininkų. Jie ateidavo į namus, ir ką rasdavo? Gražiai sutvarkytą trijų kambarių butą. Tai buvo Nepriklausomybės pradžia, kai nebuvo jokios tarnybos, kuri pasirūpintų vaikais. O pareigūnai tikėjo tuo, ką jiems sakydavo melagis tėvas“, – prisiminė Diana.

Ji turėjo septynias pamotes. Ir prie kiekvienos iš jų turėjo kaip nors prisitaikyti. „Iš kiekvienos paėmiau ką nors tokio, ką ir dabar nesąmoningai panaudoju savo gyvenime. Pavyzdžiui, sulankstau spintose rūbus taip, kaip tai darydavo viena iš tėvo namo parvestų moterų“, – pasakojo moteris.

Jos teigimu, viena iš pamočių jai ypač pagelbėjo. Jei ne ta moteris, Diana galbūt būtų nepakilusi iš dugno, į kurį gyvenimas buvo panardinęs mamą praradusius našlaičius.

„Kartą, kai man buvo vienuolika metų, su broliu buvome išsviesti iš namų ir nakvojome gatvėje. Tai buvo vasaros pabaiga, ir naktimis jau būdavo žvarbu. Glausčiausi su broliu, bet tai neatbaidė nei šalčio, nei baimės.

Ta naktis, atrodytų, įsirėžė į atmintį visam gyvenimui. Nuo to laiko kas vakarą melsdavausi už vaikus, kurie nakčiai yra palikti gatvėje. Prašydavau, kad Dievas jiems duotų galimybę susirasti laikraščių ar kartoninę dėžę. Ir kad jiems nebūtų taip šalta, kaip buvo man“, – užsiminė Diana.

Talžoma tėvo, Diana vaikystėje neturėjo jokio artimo žmogaus, kurio būtų galėjusi paprašyti pagalbos. Todėl praėjusi ugnį ir pragarą, pati troško tapti atrama užguitiems, beglobiams vaikams, tiems, kuriems ypač reikia kitų pagalbos.

„Vieni žmonės likimo nuskriaustiems vaikams aukoja pinigų, kiti – daiktų. O man atrodo, kad manoji auka turi būti tokia, kokią pasirinkau. Širdis džiaugiasi pamačius, kaip mergaitės, kurias globojau, ir dabar prisimena mūsų namuose nustatytas taisykles“, – sakė Diana.

Neseniai pirmosios jos globotos mergaitės svečiavosi Adutiškyje. Mat jų mama, reikalų trumpam išginta iš namų, pagalbos kreipėsi būtent į Dianą.