Gandais ir istorijomis apie vampyrus apaugusi, nuoširdi ir saulėta Rumunija

 (29)
Gandais ir istorijomis apie vampyrus apaugusi, nuosirdi ir sauleta Rumunija
Gandais ir istorijomis apie vampyrus apaugusi, nuosirdi ir sauleta Rumunija
© Asmeninio archyvo nuotr.

„Į Rumuniją? Ką tu ten veiksi?“ – taip reaguodavo daugelis, sužinoję, jog nusprendžiau praleisti vasarą šioje šalyje. Taip pat buvo prisimintos ir visos istorijos apie vampyrus bei grafą Drakulą.

Su draugais juokaudavome, kad gal česnakas ten pardavinėjamas net oro uostuose. Tačiau visos kalbos ir stereotipai, kuriuos girdėjau apie šią šalį ir joje gyvenančius žmones, buvo sugriauti jau pirmosiomis mano viešnagės Rumunijoje dienomis“ – įspūdžiais dalijosi Monika Vaičiulytė, grįžusi iš stažuotės Rumunijoje, į kurią keliavo su AIESEC organizacijos tarptautine stažuočių programa.

Kelionė prasideda

„Turiu prisipažinti, tai nebuvo ta svajonių šalis, į kurią labiausiai troškau nuvykti, bet gavusi pasiūlymą keliauti į Rumuniją su AIESEC stažuočių programa  ir prisidėti prie nacionalinio projekto „Grow“, kuriame be manęs dalyvauti  turėjo dar daugiau nei 20 skirtingų šalių atstovai,  neradau nei vienos įtikinamos priežasties atsisakyti.

Vykstant į AIESEC stažuotę, organizacijos nariai pasitinka atvykstančius stažuotojus ir padeda jiems susiorientuoti naujoje aplinkoje. Oro uoste mane taip pat pasitiko miela mergina Adelina ir palydėjo iki traukinių stoties, iš kurios turėjo prasidėti mano kelionė iki miestelio, kuriame praleidau didžiąją savo stažuotės laiko dalį. Čia laukė ir pirmasis siurprizas – kelionė traukiniu trunka ne mažiau nei 10 valandų, o miestelis į kurį vykstu yra tik už 450 kilometrų, man, pripratusiai prie lietuviškų atstumų, tai atrodė neįtikėtina. Vėliau buvo paaiškinta, kad dėl kalvotų apylinkių, traukiniai turi daryti didžiulius lankus, kad pasiektų norimą tašką, be to galioja daugybė greičio apribojimų, nes traukiniai - pakankamai seni.

Darbas, nauji draugai ir pažintis su rumunais

Taigi, po ilgos kelionės atvykau į mažą miestelį, kuriame gyvena kiek daugiau nei 100 000 žmonių, o plotas yra vos 52 km2 . Po kelių dienų prie manęs prisijungė dar 3 stažuotojos – iš Ukrainos, Lenkijos bei Kazachstano. Kaip jau minėjau dalyvavome projekte „Grow“, kurio pagrindinis tikslas buvo padėti 10 – 12 klasių moksleiviams tobulinti savo asmenines savybes ir įgūdžius bei susipažinti su naujomis kultūromis ir pagerinti anglų kalbos žinias.


Paskaitos, kurias vesdavome poromis, trukdavo 4 valandas per dieną, visą medžiagą pasiruošti paskaitoms gaudavome iš projekto organizatorių. Taip pat galėjome savo nuožiūra papildyti užsiėmimus praktinėmis užduotimis, teorija ar video įrašais, jei tik tai atrodydavo įdomu  ir reikalinga. Labiausiai nustebinęs dalykas – moksleivių anglų kalbos žinios. Nesitikėjau, kad jie taip drąsiai ir sklandžiai bendraus bei gebės diskutuoti visomis temomis. Užsiėmimai vyko ganėtinai laisva forma, tačiau moksleiviai į juos žiūrėjo rimtai ir kiekvieną užduotį atlikdavo su dideliu entuziazmu.

Nustebino ir tai, jog didžioji dalis mokinių, tik pabaigę mokyklą, svajojo išvykti iš Rumunijos ir gyventi kurioje nors kitoje šalyje. Tačiau pradėjus gilintis, kodėl beveik visus vienija tokia svajonė, išgirdau turbūt daugeliui šalių šiuo metu įprastas problemas: didelis nedarbas, maži atlyginimai, politiniai nesutarimai. Nežinau, ar sugebėjome pakeisti nors vieno iš jų apsisprendimą, tačiau stengėmės  papasakoti, kad panašios problemos egzistuoja visur  ir, kad surasti šalį, kuri būtų išimtis, labai sunku. Savikritika ir menkas pasididžiavimas savo šalimi - tai neigiami bruožai, kurie labiausiai liūdino bendraujant su Rumunijos gyventojais.

Išskirtiniai rumunų bruožai

Žmonės Rumunijoje labai paslaugūs ir šilti, net ir nemokėdami kalbos stengiasi bendrauti ir suteikti reikiamą informaciją. Labiausiai nustebinęs įvykis – vaisių turguje dirbančių moterų noras bendrauti. Kiekvieną kartą mums atėjus, jos bandydavo sužinoti kaip mums sekasi, ar Rumunija palieką gerą įspūdi. Tačiau problema buvo ta, jog nei viena iš jų nemokėjo kalbėti angliškai, todėl reikėjo vietinio žmogaus, kuris padėtų mums susikalbėti arba turėdavome pasitelkti kūno kalbą, bet stažuotės laikui einant į pabaigą, šios moterys ėmė mokytis anglų kalbos! Kiekvieną kartą mums atėjus jos būdavo pasiruošusios kelias frazes ir klausimus mums anglų kalba, kuriuos  išversdavo jų vaikai.

Dar vienas rumunams būdingas bruožas – ekstremalus automobilių vairavimas. Kelio ženklai ir galiojančios kelių eismo taisyklės čia mažai kam rūpi. Kelyje taisykles sau susikuria kiekvienas rumunas. O frazė „automobilio posūkio signalai yra tik nereikalingi atributai, kuriuos automobilius gaminančios kompanijos sugalvojo tik tam, kad galėtų gauti daugiau pelno“ geriausiai apibūdina vairavimo Rumunijoje ypatumus. Labiausiai stebinantis faktas yra tai, jog per daugiau nei 6 savaites praleistas šioje šalyje, neteko matyti nei vienos avarijos.

Šilti prisiminimai ir atradimai

Žinoma, kaip ir visur, kur susirenka daug jaunų žmonių, o dar svarbiau iš visiškai skirtingų šalių ir kultūrų, nuotykių ir kartais net vaikiškų linksmybių tikrai netrūksta ir tai padeda sukurti neišblėstančius prisiminimus. Pradedant lietuvišku vardu kambarinei gėlei ir baigiant šuoliu iš važiuojančio traukinio. Visi vakarėliai, pasiklydimai mieste ar tiesiog pašnekesiai prie pietų stalo kiekvieną kartą dar labiau suartindavo visus ir padėdavo geriau vieniem kitus pažinti. Dabar drąsiai galiu sakyti, jog šios stažuotės metu radau draugų daugiau nei iš 10 skirtingų šalių ir nors gyvename pakankamai toli vieni nuo kitų, tikiu, kad susitikę dar kartą tikrai turėsime apie ką kalbėti.

Šešios savaitės atrodo pakankamai trumpas laiko tarpas, tačiau jo visiškai užtenka, kad bent šiek tiek pažintum kitą kultūrą, sužinotum tūkstančius naujų dalykų apie save (pavyzdžiui, kad visai neblogai susiorientuoji žemėlapiuose ar, kad rusų kalbos pamokos mokykloje ne taip greitai pasimiršta). Išvažiavus gali susirasti tikrų draugų, savo mažą miestelį nors ir trumpam, bet imti vadinti namais, dar labiau įsimylėti savo šalį... Ir šį sąrašą galima tęsti iki begalybės. Žinau viena - kas kartą prisiminusi savo vasaros nuotykius ir ten sutiktus žmones šypsausi.

Sociumas LT
Dalintis:
Susiję straipsniai:
PARAŠYKITE SAVO KOMENTARĄ
Yra 29 komentarai
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė
Savaitės klausimas
Pradėti verslą ir, jei jis nesiseka, reikia mokėti laiku pasitraukti. Norint tai pastebėti, reikia turėti verslumo ir sugebėti reaguoti į pokyčius.
Kalbėjo
Inga Juknytė-Petreikienė, Vilniaus kooperacijos kolegija
...
...