Per metus maždaug 500 motinų Lietuvoje netenka arba pačios atsisako teisių į savo vaikus, tačiau didžioji jų dalis vėliau karštligiškai mėgina atgauti savo atžalas iš globos įstaigų ar globos teises perėmusių globėjų.
Kaip tokiose situacijose jaučiasi motinos, mėginančios susigrąžinti savo vaikus, net jei aplinkiniams atrodo, kad jos jų nenusipelno, siekia naudos ar net rezga planus atgauti vaiką ir jam kaip nors pakenkti?
Psichologai į šį klausimą turi vienareikšmišką atsakymą: beveik nepasitaiko motinų, kurios, praradusios vaiko globą, neišgyventų didžiulio sielvarto.
Motina visuomet patiria šoką
„Kiek vaikų globos netekusių motinų ateina nuoširdžiai raudodamos? Visos!“, - nedvejodama sako Vilniaus miesto Socialinės paramos centro vyr. Psichologė Kristina Girštautė. Ji teigia beveik nesutikusi motinų, kurios liktų abejingos apribojus jų motinystės teises.
Psichologės teigimu, tokias moteris ištinka didžiulis, sunkiai įsivaizduojamas stresas. „Jos maldauja grąžinti vaikus, verda pykčiu dažnai nuoširdžiai nesuvokdamos, kodėl vaiką atėmė iš jų, o ne iš, jų nuomone, to labiau nusipelniusių mamų“, - vaikų globos netekusių moterų jausmus atskleidžia su rizikos grupei priskiriamomis šeimomis dirbanti psichologė.
Kiek vaikų globos netekusių motinų ateina nuoširdžiai raudodamos? Visos!
Ji prisimena atvejų, kai motinos, netekusios vaikų globos, būna tokios sukrėstos, kad net nesugeba adekvačiai reaguoti į susidariusią situaciją: jos blaškosi, kaltina, verkia, pyksta, neigia savo kaltę.
Į klausimą, kam girtavusiai, visiškai vaikų neprižiūrėjusiai ar net prieš juos smurtavusiai moteriai taip skaudu netekti vaiko ir kodėl, užuot numojusi ranka, ji negrįžta prie ankstesnių įpročių ir nepamiršta savo atžalos, psichologai nedvejodami atsako, kad net ir visuomenės požiūriu visiškai asocialios moterys tikrai nuoširdžiai myli savo vaikus.
Lietuvoje iš tiesų yra ne vienas pavyzdys, kai motinos, kurioms apribotos motinystės teisės, visomis įmanomimis ir neįmanomomis priemonėmis karštligiškai kovoja dėl vaikų susigrąžinimo. Nepriklausomai nuo jų socialinės padėties, išsilavinimo ar priklausomybių nuo žalingų įpročių, motinos, netekusios savo vaikų globos, patiria didžiulį šoką. Neretai vardan galimybės vėl auginti savo vaiką per stulbinamai trumpą laiką kardinaliai pakeičia gyvenimą, kitos, ne tokios stiprios, tik beviltiškai grumiasi pačios su savimi arba grąžydamos rankas kaltina vaikų globą perėmusias „beširdes“ tarnybas, jų gyvenimus sugriovusius vyrus ar tiesiog likimą.
Socialinių tarnybų specialistai pažymi, kad iš tiesų daugiau nei 90 proc. globos laikinai ar neterminuotai netekusių motinų pasiryžusios nueti kryžiaus kelius, kad tik vėl galėtų po vienu stogu gyventi su savo vaiku.
O juk motinystės teisės tikrai neapribojamos be labai rimtos priežasties.
„Alkoholis, narkotikai, socialinių įgūdžių neturėjimas, pagaliau – prarastas ryšys su vaiku, ypač dažnai nutinkantis kai tėvai ilgam išvyksta dirbti į užsienį, o vaikus palieka giminėms ir artimiesiems“, – priežastis, kodėl tenka apriboti tėvystės ar motinystės teisės, vardija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėjo pavaduotoja ir Globos ir įvaikinimo poskyrio vedėja Greta Zvolinskienė. Tačiau specialistė pažymi, kad vaikų globos teisės apibojamos tik įsitikinus, kad vaikui gresia pavojus, dažniausiai – dėl žalingų įpročių šeimoje arba visiškos vaiko nepriežiūros, smurto, tad beveik nepasitaiko atvejų, kai vaikas nuo motinos būtų atplėšiamas darnioje, tačiau socialinių sąlygų jam nesuteikiančioje šeimoje.
Paprastai motinos, atgavusios savo vaikus, pakeičia savo gyvenimą. Tačiau jei ir vėl grįžta prie žalingų įpročių bei teisės globoti vaiką netenka antrą kartą, vėliau susigrąžinti atžalą joms tampa nepaprastai sudėtinga, sąlygos yra itin griežtos.
„Vaikai iš šeimos paimami tuomet, kai įrodoma, jog toliau vaikui gyventi šeimoje nesaugu ir nėra duomenų, kad situacija gali keistis“, – teigia Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistė Dalia Lapėnienė. Ji pažymi, kad vaikas iš motinos neatimamas per vieną dieną: šeima ilgai, paprastai pusę metų, stebima, su motina dirba socialinis darbuotojas. Žinoma, kartais pusės metų nelaukiama – jei pastebima, kad jokio progreso nėra, vaiko globa perimama anksčiau. Beje, priešingai nei galima pamanyti, dažniau motinystės teisių netenka miestietės, nei kaimietės. Tačiau tiek vienos, tiek kitos vėliau vienodai trokšta vėl tapti teisėtomis savo vaikų globėjomis.
Susigrąžinti vaiką – ir paprasta, ir keblu
Pasak specialistų, net ir paėmus vaiką iš tėvų, su jais tęsiamas socialinis darbas. Kuomet jis sėkmingas – vaikas grįžta į šeimą, nors tokių atvejų ir nėra daug – apie tūkstantis per metus. Pavyzdžiui, pernai į biologinę šeimą Lietuvoje grįžo 1106 vaikai, 2010 m. − 1079, o 2009 m. – 917 vaikų.
Beje, tik ypač retais atvejais motinystės teisės tokių į šeimą sugrįžusių vaikų mamoms vėliau atimamos ir antrą kartą. „Paprastai motinos, atgavusios savo vaikus, pakeičia savo gyvenimą. Tačiau jei ir vėl grįžta prie žalingų įpročių bei teisės globoti vaiką netenka antrą kartą, vėliau susigrąžinti atžalą joms tampa nepaprastai sudėtinga, sąlygos yra itin griežtos“, – teigia psichologė K. Girštautė pažymėdama, kad visais kitais atvejais, kai motinystės teisės apribojamos laikinai, vaikas motinai grąžinamas vos tik pastebimas gimdytojos progresas.
Paprastai vaiko teisių susigrąžinimo procedūra trunka apie pusmetį – per tą laiką teisių netekusi motina įpareigojama gydytis nuo priklausomybių, jei tokių turi, lanko psichologo konsultacijas, kalbasi su socialiniu jai paskirtu darbuotoju – ji turi įrodyti, kad sugebės pasirūpinti vaiku jam sugrįžus namo. Išskirtiniais atvejais, kai progresas akivaizdus, vaikas į šeimą sugrįžta ir po trijų mėnesių.
