Esu žmogus su charakteriu. Sudėtingu charakteriu, ugningu. Gal todėl ir mano gyvenimas toks.
Prieš nepilnus metus buvau visiškoje bedugnėje – netekau ir darbo ir namų, neturėjau kur eiti... Užsukus į stotį bent pusvalandžiui sušilti, kol atsidarys nakvynės namai, ne kartą buvau išvyta apsaugos darbuotojų šūksniais: „von iš čia, bomžai!“
Nepadėdavo net nusipirktas autobuso bilietas, kad turėčiau teisę būti stoties laukiamajame – apsaugos darbuotojų akimis bilietus turintys benamiai neverti autobuso laukti stotyje. Išeidavau verdančiu krauju. Tada ne tik mintyse grūmodavau, kad likimas sudėlios viską į savo vietas.
Nakvynės namai atsidaro 19.30 val. Neturint namų, speiguotais ir ilgais lietuviškos žiemos vakarais, valandos slenka be galo lėtai...
Bedugnę pasiekti nereikia daug laiko
Labai gerai prisimenu tą dieną, kai visko netekau – šiltą birželio laisvadienį visi šventė Jonines, o aš atidirbau paskutinę savo darbo dieną. Du mėnesius neturėjau darbo, kol negavau Darbo biržos pasiūlymo dirbti vadinamus viešuosius darbus. Bet po poros mėnesių manęs atsisakė. Darbo netekau ne todėl, kad blogai dirbau. Anaiptol. Darbo reikėjo kitiems bedarbiams, o aš jau pakankamai ilgą laiką dirbau viešuosius darbus. Tad teko užleisti vietą kitiems. Meldžiau darbo biržos inspektorės, kad duotų bet kokio darbo – nebijau net pačio purviniausio, galiu ir tualetus valyti. Tačiau paprašė palaukti, kol kas nors atsiras. O aš nemoku laukti.
Grįžusi į nuomojamą kambarį, susikivirčijau su buto šeimininke. Ji parodė savo charakterį, aš savo. Turėjau išeiti. O neturėdamas darbo, pinigų, kur tu žmogau gali eiti?
Laikinai priglaudė draugė Oksana. Ji mane nuvedė pas seseris vienuoles į valgyklą, kur kiekvieną pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį galima nemokamai pavalgyti pietus. Ten sutikau ir dabartinį savo vyrą Seriožą.
Buvo kaip tik pirmadienis, labai užsinorėjau parūkyti... Tikrai neslėpsiu – rūkau. Žiūriu, eina žmogus. Šalia stovinčiam Aleksandrui, su kuriuo kiekvieną vasarą važiuojame rinkti uogų, sakau „Paprašyk jo cigarečių“. Petras sako „Aš nerūkau, pati paprašyk.“ Taigi priėjau, kultūringai paprašiau, o visas šitas kultūringumas po pusės metų baigėsi vedybomis...
Serioža – mano benamis vyras
Serioža tuo metu irgi buvo benamis. Jis mane ir atvedė į Carito nakvynės namus, kuriuose pats glaudėsi. Man patiko, kad jis negeria, su juo galima pakalbėti, yra paprastas, linksmas, dūšios žmogus. Ir labai kantrus. Ir atsitiesė jis iš daug gilesnės bedugnės nei aš.
Kaip pasakojo socialinė darbuotoja, į Carito nakvynės namus jis atėjo kaip tikras benamis – stora striuke, su ūsais, nelabai prisileidžiantis. Tačiau labai pastebimai ir greitai ėmė keistis. Labai nuoširdžiai ir kantriai 8 mėnesius ieškojo darbo, lankė Carito organizuotus mokymus. Kasdien sekdavo skelbimus, skambindavo. Visi stebėdavosi, kad ir po tokių nesėkmingų pastangų, jis kitą dieną vėl taip pat atkakliai ieškodavo darbo.
Tai nedažnas atvejis nakvynės namuose, nes kuo ilgiau žmogus neranda darbo, tuo mažiau jam lieka pasitikėjimo savimi, savo jėgomis, galimybėmis. Toks žmogus pradeda galvoti tik apie tai, kaip išgyventi šiandien, o ne apie tai, kaip susirasti darbą rytoj... Pasakojo man Carito darbuotojai, kad labai džiaugėsi, kai Seriožai pagaliau pavyko įsidarbinti. Dirba jis valymo paslaugų įmonėje, kur atlieka įvairius lauko darbus.
Pagerėjus situacijai Serioža labai atgijo. Kartą laukdami, kol nakvynės namai atvers duris, jis man ir sako: „paduokim pareiškimus“. Na, aš pagalvojau, kad jis juokauja, o Jūs suprantate, koks mano liežuvis... dar pasišaipiau. Tačiau jis buvo atkaklus, kaip ir ieškodamas darbo. Įtikino, kad jam patinka mano charakteris. Nors ir audringas, ugningas, bet jam patinka. Patinka, kad aš vietoje nenustygstu, kad visur manęs pilna, kad visur tvarką darau. Sako, kad esu negobši, kaip kiti. Kad siekiu ir pasiekiu tai, ko noriu.
Na ir susituokėm. Kaip visi žmonės – Santuokų rūmuose padavėm pareiškimus, po to nuėjome į bažnyčią. Su seserimis vienuolėmis paruošėme saldų stalą, pakvietėme Carito darbuotojas, santuokos liudininkus.
Gyvename kol kas pagal nakvynės namų tvarką – atskiruose kambariuose, atskiruose aukštuose. Suspėsim dar pagyventi kartu. Maistą ruošiame drauge, poilsio kambaryje, kur visi susirenka pažiūrėti televizoriaus, taip pat leidžiame laiką kartu.
Planuose – pasitaupyti šiek tiek, ir pradėti ieškoti nuomuojamo būsto. Pavasariop, kai baigsis šildymo sezonas, nes kol kas kambario nuoma su šildymo sąskaitomis – sunkiai įkandama.
Ilgos, bet sėkmingos darbo paieškos
Dabar gyvenimas pamažu einasi į gerąją pusę. Buvome dugne, o dabar laiptelis po laiptelio kylame aukštyn. Radau darbą ir aš, nes nenuleidau rankų, ieškojau, nuolat tik apie darbą ir tegalvodavau. Tik apie darbą svajojau.
Iš darbo biržos vis ateidavo neigiami atsakymai „ne, ne, ne“. Tada kažkas iš nakvynės namų gyventojų paskolino laikraštį. Kitas, pamatęs, kad vartau, dar pasijuokė, kad tik į paveikslėlius žiūriu. Ne, ne paveikslėlius aš laikraštyje žiūrėdavau, o skelbimus dėl kambarių nuomos ir darbo skaičiau. Ten ir pamačiau skelbimą apie valymo paslaugų įmonę, ieškančią darbuotojų. Iškart paskambinau, nuvažiavau į susitikimą, o kitą dieną jau dirbau. Niekas ten nesiteiravo, nei kur nei kaip gyvenu. Niekam tas nerūpi – svarbu darbštus ir patikimas žmogus.
Esu labai dėkinga Carito darbuotojams, kad jų palaikymo dėka turėjau galimybę atsitiesti. Vėl pradėti gyventi kaip žmogus. Vėl šviesiau žiūriu į gyvenimą – štai turiu darbą, šiokią tokią savo kapeiką, reiškia viskas į gerą. Štai dirbame, grąžinsime skolas, ieškosimės išsinuomoti kambarį...
Pirmieji atlyginimai – antstoliams
Carito darbuotojai pasakoja, kad didžioji dalis nakvynės namų gyventojų turi skolų. Ypač didelė bėda – greitieji kreditai, kurių „dėka“ gali greitai ir lengvai pasiskolinti. Tuo ir baigiasi visas lengvumas. Šie kreditai yra įklampinę daugelį. Ir ypač pikta, kai tikiesi gauti pirmąjį atlyginimą, o jį ima ir nuskaičiuoja antstoliai. Seriožai nuskaičiavo pirmuosius du atlyginimus. Dabar, socialinių darbuotojų pagalba, pavyko surinkti visus reikiamus popierius, pažymas ir antstoliai išskaičiuos tik 50 proc. darbo užmokesčio.
Panašiai nukentėjau ir aš. Antstolius turėjau tik už važiavimą be bilieto, bet viską išsimokėjau dar prieš įsidarbininant. Ir niekam čia nepasiskųsi. Gerai bent tai, kad Seriožos skolos nėra tokios didelės ir per keletą mėnesių galėsime jas grąžinti. Tada jau taupysime kambario nuomai.
Svarbiausia – suimti save į rankas
Dėkoju dievui, kad mes atsitiesėm. Ir pakankamai greitai atsitiesėm. Ir manau, kad toliau viskas eisis geryn. Svarbiausia, kad tik turėtume darbo. Nakvynės namuose glaudžiasi daug gyventojų. Ko galėčiau jiems palinkėti? Suimti save į rankas. Galvoti. Bet ne apie tai, kaip išgerti, ne apie butelį, o galvoti apie darbą, apie gyvenimą, kuris yra labai trumpas. Savo galva reikia siekti, ieškoti darbo, visur. Štai mano darbovietėje reikalingi krovikai – reikia tik netingėti ir sąžiningai dirbti. Ir sandėliuose reikalingi krovikai. Tris dienas dirbi, tris nedirbi ir štuka kišenėje. Žinoma, reikia tokių žmonių, kurie stengiasi, kurie dirba ir kurie neužgeria. Taigi kelias iš nakvynės namų į savo, kad ir nuomojamą kambarį, tikrai yra. Svarbiausia – nepasiduoti ir nestovėti vietoje.
