„Namai – pragarai, be namų – negerai“ – taip byloja lietuvių liaudies išmintis. Anot psichologų, namų netektį žmogus išgyvena ypač sunkiai ir jautriai. Juk prarandama vieta, kur jis jautėsi savas, saugus. Kodėl daugeliui iš mūsų namus praradęs asmuo – tai tik visuomenės užribyje gyvenantis asocialus tipas? Ar lengva tokiam žmogui sugrįžti atgal į socialų gyvenimą, darbo rinką?
Kaip teigia „Caritas“ nakvynės namų vadovas Donatas Navickas, galima tik spėlioti, kodėl benamystės sąvoka Lietuvoje suvokiama taip siaurai ir stereotipiškai. „Manau, daugeliui labai patogu paprasčiausiai nematyti visuomenėje egzistuojančių problemų, visą kaltę suversti ydoms, asmens valios stokai. Tačiau tiesa yra ta, jog kiekvienam iš mūsų yra grėsmė tapti benamiu, nes namus galima prarasti ne tik piktnaudžiaujant alkoholiu ar esant priklausomam nuo narkotikų, bet ir, pavyzdžiui, dėl skurdo, gaisro, smurto ar problematiškų santykių šeimoje, psichinės ar fizinės negalios, senyvo amžiaus, teistumo, įvairių kitų priežasčių.
Gal žmonės tiesiog baiminasi to nesaugumo jausmo, kuris apima galvojant, jog taip nutikti gali ir jam? Be to, kuo daugiau aplink save matai žmonių, kuriems sunku, kurie neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, tuo pats jautiesi nesaugesnis“, - tvirtina D.Navickas, ne vienerius metus kasdien dirbantis su benamiais. Ne vienas jų dalyvavo specialiame Jungtinių tautų vystymo programos vykdytame projekte „Be namų negerai“, kurio tikslas - mažinti benamystės žalą per reintegraciją į visuomenę ir darbo rinką.
Svarbu į problemą žiūrėti kompleksiškai
Namų netekę ir gatvėje gyvenantys žmonės labai greitai praranda savo socialinius įgūdžius: netenka motyvacijos, pasitikėjimo savimi, nebemoka bendrauti, megzti ir išlaikyti pažintis, planuoti laiko, pamiršta darbinę patirtį, taip pat ir būdus kaip darbo ieškoti. „Visų projekte dalyvavusių žmonių istorijos labai skirtingos, tačiau juos vienija ir šis tas bendro – jie yra praradę bet kokią viltį normaliai gyventi. Žmogui suteikti nakvynę, jį pavalgydinti – viena, sugrąžinti ar suteikti jam reikiamų žinių, išmokyti rasti sprendimus kažko imtis, nuosekliai siekti savo tikslo, kad būtų galima ištrūkti iš susidariusios situacijos – kas kita.
Nemokama nakvynė ir maistas nesprendžia benamystės problemos iš esmės. Kita vertus, svarbu yra ir tai, jog nepatenkinus minėtųjų poreikių, neparūpinus žmogui pastogės, maisto ir elementarių sąlygų fiziologiniams poreikiams patenkinti, būtų naivu tikėtis, kad jis sieks didesnių uždavinių“, – pasakoja D.Navickas.
Anot „Caritas“ nakvynės namų vadovo, įgyvendinant projektą, į benamystės sąvoką buvo stengiamasi žiūrėti kompleksiškai: benamiams suteikti ne tik trūkstamų įgūdžių, bet ir motyvacijos, tikėjimo savo jėgomis, padėti atrasti savo gebėjimus, išmokyti rašyti CV, planuoti ateitį ir pajamas, nesiorientuoti vien į trumpalaikius darbus, tokius, kaip tarkime uogavimas, grybavimas, kai pinigai gaunami iš karto.
Benamystė – didžiųjų šalies miestų bėda
D.Navicko tvirtinimu, labai sunku įvardinti tikslų skaičių, kiek Lietuvoje šiuo metu yra benamių. Ar tokių žmonių daugėja? „Nėra jokių objektyvių instrumentų, kurie padėtų šį skaičių išmatuoti. Faktas tas, kad dienos centras, nakvynės namai – visada pilni, ypač šaltuoju metų periodu. Tačiau kiek iš tikrųjų yra benamių, nežinia, juk ne visi žmonės kreipiasi į mus, prašydami pagalbos, dalis jų apskritai nesiglaudžia jokiuose nakvynės namuose“, – teigia D.Navickas. Anot jo, benamystė – didžiųjų miestų bėda. Taip yra dėl to, kad daugelis žmonių migruoja į didžiuosius miestus, ieškodami laimės, naujų galimybių. Tačiau pasiseka ne visiems. Būtent dėl šios priežasties minėtas projektas vyko Vilniuje, kur socialinių darbuotojų skaičiavimais benamių – daugiausia.
Kuo projektas buvo naudingas patiems benamiams? Labiausiai jis pagelbėjo tiems, kurie benamio duonos ragauja palyginti neilgą laiką. Dauguma jų užsikabino ir ištrūko iš benamystės gniaužtų.
Ypač daug naudos atnešė patyriminės išvykos benamių grupėms. Šis inovatyvus darbo būdas padėjo žmonėms bent kelioms dienoms patirti kitokį (nei jiems jau kasdieniu tapusio gatvės) gyvenimą. Taip pat padėjo suprasti, kad jie yra tokie patys, kaip ir kiti ir kad gali taip pat sėkmingai įveikti jiems iškylančius iššūkius. Išvykų metu vyko įvairūs mokymai, seminarai, kurių metu benamiai individualiai ir grupėse atliko įvairių užduočių.
Pavyzdžiui, jiems pasidalijus į grupes reikėjo be žodžių iš turimos virvės surišti mazgą. Darbo eigoje išryškėjo, kurie iš dalyvių turi lyderio savybių ir imasi iniciatyvos, vadovavimo, o kurie gali įgyvendinti pavestas užduotis. Šis darbo būdas padėjo pastebimai pakelti žmonių motyvaciją stengtis keisti savo aplinką ir kitaip priimti kasdienius sprendimus, nes dauguma benamių linkę save nuvertinti, yra kur kas labiau savikritiški nei kiti žmonės. Mums šios įžvalgos taip pat buvo reikšmingos, jos pravertė tolimesniam pagalbos planavimui. Didele paspirtimi benamiams tapo ir kiti projekte išmokti metodai, kuriuos mes, esant poreikiui, pasitelkiame kasdieniame darbe, pavyzdžiui, žvaigždės vertinimo metodas ar įvairūs paslaugų vertinimo ir grįžtamojo ryšio surinkimo įrankiai.
Jeigu žinote ar pažįstate asmenį, kuriam yra reikalinga panaši pagalba, nukreipkite į artimiausią CARITAS skyrių. „Caritas“ nakvynės namai įsikūrę adresu Šv. Stepono 35/4 , Vilnius. http://www.vilnius.caritas.lt. O jeigu esate darbdavys ir turite galimybių įdarbinti „Caritas“ globojamus asmenis, kreipkitės telefonais 865285818 arba 852335683.
