Mūsų visuomenėje yra įprasta nepastebėti ir nematyti to, kas yra akivaizdu: nematyti senyvo žmogaus viešajame transporte, nematyti gatvėje nelaimės ištikto vyro ar moters, nematyti negalią turinčių žmonių – apskritai nematyti prašančio pagalbos. Tokį reiškinį pavadinčiau visuomenės neregyste. Vis dėlto kiekvienas pabandykime pasvarstyti, kas lemia tokį žmogaus elgesį, abejingumą kito žmogaus atžvilgiu. Atsakymų gali būti įvairių, tačiau visus juos vienys bendras bruožas – nežinomybė.
Šių metų gegužės 12d. Maltos ordino pagalbos tarnybos būstinėje vyko trečioji mokymų „Suprasti ir pažinti neregį“ dalis. Vienas iš svarbiausių mokymų ciklo tikslų – artimiau supažindinti dalyvį su neregio kasdienybe ir pabandyti atsidurti jo vietoje. Per mokymus dalyviai turėjo galimybę pamatyti įvairias buitines priemones, pritaikytas neregiams, gyvai pabendrauti su pačiais neregiais. Mokymų metu vyko diskusijos, dalyviai išklausė nemažai patarimų, kaip reikėtų bendrauti su regėjimo negalią turinčiu žmogumi. Mokymų pagalba buvo stengiamasi įvairiais būdais panaikinti nežinomybę ir pakeisti visuomenės požiūrį į neregį.
Kalbant apie neregius ir apskritai apie žmones, turinčius negalią, būtina pabrėžti, jog dažniausiai susiformavęs visuomenės požiūris yra klaidingas. Manoma, jog negalia padaro žmogų nežmogišką, trukdo gyventi pilnavertį gyvenimą. Pilnavertiškumo stokos pagrindas nėra tam tikras fizinis neįgalumas, problemą kelia savigarbos jausmas ir pasitikėjimo savimi trūkumas. Todėl žmogaus negalia, šiuo atveju regėjimo negalia, netrukdo jaustis pilnavertišku visuomenės nariu. Reikia pabrėžti, jog neregys yra lygiai toks pats kaip ir kitas bet kuris žmogus, todėl ir bendraujame su juo kaip ir su bet kuriuo žmogumi, o ne su jo negalia.
Vienas iš efektyviausių patarimų tiems, kurie dar nėra bendravę su neregiu ar apskritai negalią turinčiu žmogumi – pabandyti įsijausti į jo kasdienybę. Pabandykite bent pusdienį praleisti, pavyzdžiui, užrištomis akimis, nieko nematydami – atlikite visus buitinius dalykus, bendraukite. Po kurio laiko jūs tiesiog priprasite. Taip gyvena ir neregys – jo, kaip nematančio, gyvenimas yra jam įprastas, nes tai - jo kasdienybė.
Kitas svarbus klausimas – kaip pradėti bendrauti, paklausti, ar jam reikia pagalbos. Atsakymas paprastas – bendraukite kaip ir su bet kuriuo savo pažįstamu, siūlykite pagalbą kaip ir bet kuriam kitam žmogui – tiesiog prieikite ir paklauskite, ar reikia ir ar galite kuo nors padėti.
Apie visa tai buvo kalbėta mokymų cikle „Suprasti ir pažinti neregį“. Dalyvių gausa ir aktyvumas parodė, kad vis dėlto visuomenės požiūris į (regėjimo) negalią keičiasi – žmonės noriai domisi tokiais dalykais ir žvelgia į negalią visiškai kitaip, neiškeldami jos kaip pagrindinio aspekto bendraujant su neregiu.
